MŪSŲ VIOLETA | 16 val.

 

Šių metų gegužės 1 d. jaukioje Muzikos svetainėje minėsime Elenos Čiudakovos (1925–1973) šimtmetį. Mirė ji pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, nesulaukusi nė keturiasdešimt aštuntojo gimtadienio, pakirsta onkologinės ligos. Lietingą 1973 metų balandį ją laidojo visas Vilnius, gedėjo visa Lietuva… Žiūrovų sąmonėje Ji buvo taip suaugusi su Violetos personažu G. Verdi operoje „Traviata“, jog žmonės ėmė Ją vadinti tiesiog „Mūsų Violeta“. Taip pavadintas ir spektaklis, kurio idėją įkvėpė dainininkės Giedrės Kaukaitės knyga „Mano Eldoradas“. Taip pat remtasi Jūratės Viliūtės monografija „Elena Čiudakova“ bei Inesos Makovskajos atsiminimų knyga „Mano sesuo Elena Čiudakova“. Spektaklio idėjos autorė ir režisierė – Eglė Tulevičiūtė. Vaidina aktorė Odeta Pocevičiūtė. Vakaro svečiai: operos solistai Irena Zelenkauskaitė, Elzė Liškauskaitė, Regimantas Gabšys, pianistė Lina Giedraitytė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos bei Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivės Lėja Kezytė ir Sofija Šalnaitė.

 

***

Elena Čiudakova gimė 1925 m. gegužės 1 d. Brianske, Rusijoje. Bet likimas jai lėmė Lietuvoje ne tik mokslus baigti, bet ir sukurti ne vieną nepaprastai svarbų mūsų operos istorijos puslapį.

„Scena – mano gyvenimas!“ – mėgsta kartoti dažnas artistas. Bet iš tiesų teatruose kartais susiduri su egoistinėmis ambicijomis, savanaudiškumu. E. Čiudakovai scena tikrai buvo visas gyvenimas. Čia ji užmiršdavo savo negandas, persikeldavo į kitą – nebuitinį, didelių emocijų – pasaulį. Neilgo gyvenimo pabaigoje scena jai tapo ir vaistu. Vos pakilusi iš ligos patalo, ji vėl verždavosi dainuoti. Nedarė sau jokių nuolaidų, nepripažino jokių palengvinimų ar kupiūrų, kurios padėtų jai, bet pakenktų muzikai. Dainuodavo iki nualpimo, lyg skubėdama kuo daugiau savęs atiduoti žmonėms, išdainuoti visą savo širdį.

Jos Violeta – tai ji pati. Stiprios valios žmogus, gebantis aukoti savo meilę kito laimei. Pasmerktas žmogus, bet slepiantis savo kančią ir iki paskutinio atodūsio kovojantis su likimu. Šiandien jau aišku – publikos meilė Elenai Čiudakovai ne prabėgusio laiko nostalgija, ne praeities vizija ir ne miražas. Tai artistės, sceną ir dainavimą mylėjusios taip, kad tos meilės nuotrupų užtenka keliolikai, gal net keliasdešimčiai ar netgi keliems šimtams gyvenimų, poveikis!.. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar tokie Lietuvos operos istorijos puslapiai išnyks, ar, priešingai, išpuoselėti padės jauniesiems rasti savąjį įkvėpimo šaltinį ir nenusiminti, jei likimas lems dirbti mažoje valstybėje.

 

Laukiame visų dar atsimenančių nuostabią dainininkę ir tų, kurie nori pajusti Lietuvos operos istoriją, papasakotą tiesiog negalinčių pamiršti vienos iš ją kūrusių.