ŪBAS CARAS. Rež. Gintaras Varnas (Perkeltas iš 2024.10.01)

XXI amžiaus Šėpa

 

Režisierius: Gintaras Varnas

Scenografas: Gintaras Makarevičius
Kostiumų ir lėlių dailininkė: Julija Skuratova
Grimo dailininkė: Jolanta Gunovič
Režisieriaus asistentas: Lukas Petrauskas

Vaidina: Vytautas Anužis, Irmantas Jankaitis, Dalius Skamarakas, Donatas Želvys, Dovydas Stončius, Matas Dirginčius, Giedrė Giedraitytė, Sergejus Ivanovas, Karolis Kasperavičius, Matas Sigliukas, Dovilė Šilkaitytė, Simonas Storpirštis, Aldona Bendoriūtė, Nerijus Gadliauskas, Rokas Siaurusaitis, Kristupas Budrys, Mindaugas Činčys

 

Pirmoji Jaunimo teatro 59-ojo sezono premjera spektaklis „Ūbas Caras“ – režisieriaus Gintaro Varno originali politinio „Šėpos“ teatro variacija pagal prancūzų rašytojo Alfredo Jarry pjeses apie Ūbą. Didžiausią populiarumą pelniusi Jarry pjesė „Karalius Ūbas“ parašyta pačioje XIX a. pabaigoje. Ūbo personažas tapo XX a. savimylų diktatorių eros pranašu. Balaganinė nevykėlio Ūbo realybė yra išvirkštinė diktatorių sukeltų revoliucijų ir karų tikrovei, kurios pagrindiniai veikėjai siekė ne šiaip pakeisti pasaulį, bet įtvirtinti savo asmens kultą.

Ūbas yra tipiška Vidutinybė, Menkysta. Įdomi ir gana tiksli André Bretono įžvalga, kad Ūbas yra Z. Freudo „Id“ – „TAI“ (priešingai „ego“), kažkoks vidurkis pačios primityviausios žmogiškosios dalies, susijusios su  pirmykščiais instinktais – galios, valdžios, turtų ir t.t. siekimu. Kartu Ūbas yra tam tikras bendras mases pakerinčio primityvo vardiklis. O gal kaip tik tokio masėms ir reikia, nes jo primityvi asmenybė labai artima joms?  Ūbas yra ir tobulo prisitaikėlio fenomenas – jis kaip chameleonas susilieja su aplinka, kurioje atsiduria ir, jei reikia, tampa nematomas. Ar jums nepanašu į šiandieninį Rusijos carą? – klausia spektaklio režisierius G. Varnas.

Spektaklis „Ūbas Caras“ – tai režisieriaus ir jo suburtos talentingų kūrėjų komandos bandymas grįžti prie kovų už Nepriklausomybę laikais G.Varno atgaivinto politinio „Šėpos“ teatro žanro ir per jį pažvelgti į mūsų dienų pasaulio tikrovę.  

1988 m. anuomet dar pirmakursis režisūros studentas G. Varnas su bendramoksliais atkūrė „Šėpos teatro“ tradicijas, siekiančias 1939 m., kai Vilniuje veikė lenkiška studentiška „Szopka Wileńska“. Vos keletą metų gyvavę nauji „Šėpos teatro“ spektakliai tapo ryškiu kultūriniu-politiniu reiškiniu mūsų šalyje.  Spektakliuose „Revoliucijos lopšinės“ ir „Komunistinės nostalgijos“ aktoriai valdė po keletą politikų lėlių: „Šėpos“ (arba tiesiog „spintos“) viršutinėse lentynose reiškėsi Lenino, Stalino, Hitlerio, Dzeržinskio, Gorbačiovo karikatūros, kovoję su Landsbergio, Brazausko, Prunskienės, Šepečio, Juozaičio ir kitų atgimstančios Lietuvos veikėjų figūromis. Visų veiksmus stebėjo Angelas ir Giltinė.

Režisierius G. Varnas prisimena, kad „Šėpos teatro“ veikla pasibaigė, kai pasikeitė gyvenimas, baigėsi nacionalinio išsivadavimo revoliucija, kai toks teatras tarsi nebeteko prasmės. Po to karts nuo karto kas nors vis pasakydavo: „reiktų atgaivinti Šėpą“. Net profesorė Irena Veisaitė keletą kartų įkalbinėjo tai daryti. Bet niekada nekilo noras tą vėl pradėti. Iki dabar, kai supratau – toks teatras, politinis kabaretas – tai karo laiko teatras...

 

Premjera: 2023 m. gruodžio 31 d.