Skaityti daugiau
Šokio spektaklis ''DUETAS''
Šiuolaikinėje vakarų visuomenėje vis daugiau žmonių radikaliai keičia savo santykį su tradicijomis: arba bando aklai jų laikytis, arba reikalauja jas sunaikinti. Tarpinis sprendimas atrodo nebeįmanomas. Ar galime remtis tradicijomis ir kartu išlikti kritiški jų atžvilgiu?85-ame LNDT sezone – raginimas nebijoti nežinoti
Rugsėjo 9 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pristatė 85 sezono premjeras. Į atvirą spaudos konferenciją susirinkę lankytojai pirmiausiai buvo pakviesti į pirmos sezono premjeros „Quanta“ repeticiją, o vėliau teatro fojė meno vadovai Kamilė Gudmonaitė, Antanas Obcarskas ir Eglė Švedkauskaitė bendram pokalbiui subūrė režisierius Łukaszą Twarkowskį, rugsėjo 13 d. pristatysiantį „Quantos“ premjerą Didžiojoje salėje, Jernej Lorenci, statantį „Svetimą“ pagal Albert‘o Camus romaną, ir Uršulę Bartoševičiūtę, kuriančią spektaklį „Savižudybės anatomija“. Toks renginys buvo surengtas, nes pasitaikė išskirtinė proga, kai beveik visi 85 sezoną kuriantys režisieriai buvo LNDT. Režisieriai vienas kitam uždavinėjo klausimus apie būsimus spektaklius.VMT PREMJEROS „KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO“ REŽISIERIUS C. WEISE: „PASAULIS KEIČIASI IR MANO DARBAS YRA PABANDYTI JĮ SUPRASTI“
Naująjį sezoną spalio 3, 4, 5 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradės neįprasta režisūrine kalba išsiskiriančio šiuolaikinio vokiečių režisieriaus Christiano Weise’ės premjeriniu spektakliu „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal amerikiečių dramaturgo T. Williamso pjesę. Kartu su režisieriumi Ch. Weise spektaklį kuria plačiai pripažinta Vokietijos scenografė Julia Oschatz. Apie kūrybinius iššūkius, artėjančią premjerą ir darbą su kūrėjais Mažajame teatre kalbėjosi VMT komunikacijos skyriaus vadovė Augustė Gittins.Istorinis pasivaikščiojimas Lukiškėse
Lukiškių kalėjimo kompleksas šiandien liudija, kad buvusi įkalinimo vieta visada turės simbolinį krūvįVIENA KOJA HOLLYWOODE
Debiutinėje aktoriaus Manto Vaitiekūno pjesėje „VIENA KOJA HOLIVUDE“ vaizduojama specifinė, bet kartu ir universali situacija – aktorių atranka į siaubo filmą. Į peržiūrų kambarį, vienas po kito ateina vis nauji aktoriai su tikslu tapti kino žvaigždėmis.MANO NAMAI
Kino filmų „Vyras už pinigus“, „Draugų lažybos“, „Vyrų svajonės“ ir spektaklio „DIDELI PINIGAI“ prodiuseriai pristato naują teatro komediją „MANO NAMAI“!Artėja spektaklis apie karžygę E. Pliaterytę: prie Monikos Liu jungiasi žinomi aktoriai
Artėjant muzikinės dramos „Emilija“ premjerai, skelbiama pagrindinė aktorių ir atlikėjų trijulė. Ambicingame ansamblio „Lietuva“ projekte kartu su Monika Liu dalyvaus ir istorinius herojus įkūnys Mantas Zemleckas ir Jovita Jankelaitytė. Prie jų netrukus prisijungs garsūs operos solistai ir bardas. Šį rudenį didžiausiose šalies arenose atgims muzikinis epas apie Lietuvos ir Lenkijos karžygę Emiliją Pliaterytę, iškeliantis lyderystę bei laužantis stereotipus, kai net trapiausia asmenybė kovai už laisvę gali suburti ištisas kariaunas, įkvėpti ne tik moteris, bet ir vyrus.Vaidmuo – kas vakarą iš naujo kuriama mandala. Aktoriui Mariui Repšiui – 40
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Marius Repšys kažkada iššovė kaip strėlė. Buvo ryškus režisieriaus Gintaro Varno mokinys, pastebimas dar studentiškuose spektakliuose, bet kai 2011 metais sukūrė Vandalą garsiajame Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, tapo aišku, kad tai yra aktorius – fantomas. Toks jis išliko iki šiandien, tokio jo trokšta publika. Marius gali vaidinti teatre, gali „Siemens“ arenoje, visur žiūrovai plūsta, nes jo vaidmenyse atpažįsta save. Ne kartą teko girdėti, kaip įsiūčio ar švelnių jausmų sklidini replikuoja Mariui, kartais neatpažindami vaidmens, o jo žodžius priskirdami pačiam aktoriui.Visoje Vakarų Lietuvoje rudenį vyksiantis Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ kvies žiūrovus pažinti šiuolaikinio meno įvairovę
Jau 18-ą kartą šį rudenį pasitiksime su Tarptautiniu menų festivaliu „Plartforma“. Šokis, teatras, garsas, cirkas ir visi žanrai tarp- kvies žiūrovus patirti nepatirta, pajusti nejusta, išgyventi netikėta... Visa jausmų ir menų paletė šiemet skleisis rugsėjo-lapkričio mėnesiais ne tik Klaipėdoje, bet ir Vakarų Lietuvoje: Priekulėje, Šilutėje, Kretingoje.Teatro „Kitas kampas“ 16-tas sezonas: dvi premjeros, naujos erdvės ir gastrolės užsienyje
Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ rugsėjo 18 d. žengia į nuotaikingą ir premjerų kupiną 16-tą teatro sezoną. Improvizatoriai naują etapą pasitinka šūkiu FRESH & FUNKY, kuris atspindi teatro aktorių nuolatinį virsmą, tobulėjimą, atsinaujinimą bei autentišką stilių.Didžiausi rugsėjo renginiai: komiko Jimmy Carro šou, trys festivaliai ir Kauną drebinsianti „Pink Floyd“ muzika
Skaičiuojame paskutines vasaros dienas. Kartu su naujais mokslo metais netrukus startuos ir naujas renginių sezonas, kuris rugsėjį visoje Lietuvoje pasiūlys labai platų renginių asortimentą ir net tris ne muzikos festivalius.Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras viešėjo Baltijos šalių orkestrų festivalyje Latvijoje
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, tęsia Baltijos šalių orkestrų festivalio tradiciją. Pirmasis festivalio koncertas šiemet surengtas rugpjūčio pabaigoje Latvijoje, Rėzeknės mieste, kur Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su pianistu Luku Geniušu pradėjo 10-ąjį Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro vasaros festivalį „LNSO vasara“.VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS PRADEDA 36-ĄJĮ SEZONĄ SU ŠŪKIU: „PAMIRŠTI SIUŽETAI. NEPAMIRŠTAMOS ISTORIJOS“
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras skelbia naujojo – 36-ojo – sezono pradžią, kurį pristato šūkiu: „Pamiršti siužetai. Nepamirštamos istorijos“. Žiūrovai bus kviečiami iš naujo atrasti gal kiek primirštus, bet šiandien vėl aktualius siužetus, kurie virs nepamirštamomis istorijomis, pamatyti ir pajusti scenos magiją, atpažinti tai, kas jau patirta, ir atrasti kai ką nauja, susipažinti su naujomis sceninės raiškos formomis. Per šį sezoną žiūrovai išvys premjerinį vokiečių režisieriaus Christian’o Weise`ės spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal Tennessee`io Williamso pjesę, režisieriaus Oskaro Koršunovo premjerą „Kantas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę ir jaunosios kartos režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus premjerą pagal Gerharto Hauptmanno pjesę „Žiurkės“.Edo Sheerano ir didžiųjų renginių įtaka Lietuvos ekonomikai
Pasaulinio lygio muzikos žvaigždžių koncertai ir išskirtiniai sporto renginiai į Lietuvą pritraukia tūkstančius užsienio turistų bei skatina judėjimą šalies viduje. Artimiausias toks renginys – Edo Sheerano koncertas Kaune šią savaitę. Panagrinėkime, kokią įtaką renginių turizmas turi mūsų šalies ekonomikai?SIRENOS24 LT vitrina: DILETANTAS (rež. Ž. Vingelis) | PREMJERA
Jean’as Cocteau - sunkiai aprėpiama, vargiai iki galo perprantama asmenybė, kurio diletantizmas skirtingose meno srityse liejosi, kaip ypatingai tiršto poetinio pasaulio fragmentai – neišbaigti, neištobulinti, skuboti, nieko neprimenantys, į nieką nepanašūs.Naujas meškinų muziejus ”PLUSHY B 55” Raganiukės teatre!
Kviečiame atvykti į kerintį meškiukų muziejų Raganiukės teatre, kur įnoringas žavesys atitinka istorinę reikšmę. Pasinerkite į švelnių lokių pasaulį ir tyrinėkite turtingą šios unikalios vietos erdves. Atraskite įspūdingą šių mylimų žaislų, kurie jau daugiau nei šimtmetį užkariauja širdis, istoriją ir kultūrinę reikšmę.VMT UŽDARO SEZONĄ: IŠ NAUJO ATRASTAS MAŽASIS TEATRAS IR AMBICINGI 36-OJO SEZONO PLANAI
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras užbaigė 35-ąjį sezoną, kurio repertuarą papildė premjeros „Neištikimoji“ (rež. Naubertas Jasinskas), „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis) ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizas-skaitymai (rež. Oskaras Koršunovas). Pasak teatro vadovo Simono Keblo, šis sezonas buvo sėkmingas, įdomus ir kalbantis apie bendrą nuojautą, kurioje mes visi atsidūrėme.Kurti erdvę diskusijoms – pristatoma įvairiapusė „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrina
Kokius geriausius per pastarąjį sezoną Lietuvoje sukurtus spektaklius parodyti „Sirenų“ užsienio svečiams ir dar jų nespėjusiems atrasti šalies žiūrovams? Kaip juos atrinkti? Peržiūrėjusios beveik 50 spektaklių tai sprendė dvi skirtingų kartų ir skirtingas mokyklas baigusios teatrologės Alma Braškytė ir Kristina Steiblytė – šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinos kuratorės.20 metų Lietuvos renginių rinkoje: nuo eilių kasose iki skaitmeninio perversmo
Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Įmonės vadovo Ramūno Šaučikovo teigimu, šiandieninė renginių pasiūla Lietuvoje, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra labai plati ir kokybiška, o rinkos pokyčius diktuoja kintantys vartotojų įpročiai.Sutikite didžiausias metų žiemos šventes ir Naujus metus „pasakiškai“
Jauni, žavūs ir talentingi atlikėjai – Vakarė Jarmalavičiūtė ir Orestas Vyšniauskas, įkūnys gražiausią pasakų porą - Pelenę ir Princą, kompozitoriaus Mariaus Matulevičiaus ir tekstų autorės Viktorijos M Anangen muzikinėje pasakoje „Riešutėliai Pelenei “Festivalis „Sirenos“ skelbia tarptautinę programą
Erdvė, kurioje gimsta teatras – žiūrovo vaizduotė. Fizinė scena – tai tik pradžia, atspirties taškas, vedantis į neapčiuopiamą ir begalinę atminties, patirčių ir įpročių teritoriją. Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ siūlo atsigręžti į tai, ką šiuolaikiniame teatre reiškia erdvė, kokią ją kuria gyvai spektaklyje dalyvaujantys žmonės, kiekvienas atsinešdamas savo mintis ir kontekstus. VšĮ „Teatro informacijos centras” ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ rengiamas didžiausias šalyje teatro festivalis vyks jau dvidešimt pirmą kartą – nuo rugsėjo 25 iki spalio 13 dienos.Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos sukurti personažai Domas ir Tomas debiutuos miuziklo scenoje
Vieno populiariausių mūsų šalies vaikų rašytojų Tomo Dirgėlos sukurti personažai – Domas ir Tomas – išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius susitikti miuzikle „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Susitikimai su vaikų mylimais herojais įvyks net devyniuose Lietuvos miestuose.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Atskleisti teatro lankytojų įpročiai ir populiariausi 2023 m. spektakliai
2023 metais Lietuvos teatro rinka išlaikė stabilią paklausą. Tarptautinės teatro dienos proga, didžiausias Lietuvos bilietų platinimo tinklas „Bilietai.lt“ ir jų teatro bilietų platinimo platforma „Teatrai.lt“ atskleidė, kad praėjusiais metais šiuos portalus aplankė virš 1 mln. lankytojų, o populiariausiu metų spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.„Sirenų“ meno vadovė Kristina Savickienė: teatro paskirtis – tyrinėti vidines erdves
Jau daugiau nei dvidešimt metų kiekvieną rudenį Vilniuje sugaudžia sirenos – tos mitinės būtybės, kviečiančios pamatyti įsimintinus šiuolaikinio teatro spektaklius iš užsienio ir ryškiausius šalies kūrėjų darbus. Rugsėjo 25-ąją prasidėsiantis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vis keičia veidą, plečia programą, renkasi naujas vietas, gvildena vis naujas aktualias temas. Šeštus metus „Sirenų“ programą kurianti meno vadovė Kristina Savickienė pasakoja, kad dvidešimt pirmasis festivalis telkia dėmesį į erdvę, o po pandemijos pasirinktas trimetis programos planavimo principas pasiteisino, tad natūralu, kad po pamatinių teatro elementų kūno ir žodžio atėjo erdvės eilė. Ar būtų teatras be šių dėmenų ir ką be scenos menų jie reprezentuoja?
2022 metais festivalio „Sirenos“ tema buvo „Kūnas“, 2023-aisiais – „Žodis“, šiemet – „Erdvė“. Pristatant šį trimetį programos principą, sakėte, kad tai atspindi tris pagrindines teatro dedamąsias. Kokių dar minčių turėjote pasirinkdama tris raktinius žodžius?
Buvo daug diskusijų su komanda. Viskas prasidėjo nuo to, kad per pandemiją buvo kvestionuojama, kas apskritai yra teatras. Prisiminiau, kaip japonų režisierius Tadashi Suzuki savo knygoje „Kultūra – tai kūnas“ bandė dedukciniu principu nusakyti, kas gi tai. Jis teigė, kad be scenos, be šviesų, muzikos teatras gali gyvuoti. Net ir be aktoriaus gali būti teatras, tokie, tarkim, yra „Rimini Protokoll“ darbai. Galiausiai Tadashi Suzuki priėjo prie išvados, kad teatras negali gyvuoti be žiūrovo.
Taigi, remiantis tokiais pamąstymais, nusprendėme pasirinkti tris pamatinius teatro elementus: kūną, žodį ir erdvę bei paanalizuoti juos dviem vektoriais. Tai kalbant apie kūną, pirmasis vektorius būtų tai, kas scenos menuose yra kūnas – atlikėjas, aktorius, performeris, kaip jis veikia, o antroji šios sąvokos plotmė – žmogaus kūnas, kaip apie jį kalbame socialinėje erdvėje – jaunystės kultas, senėjimas, savo kūno priėmimas ir pan. Visgi tų metų programa labiausiai buvo apie nukūnintus kūnus – buvo labai daug procesų nuotoliu, technologijų įtraukties, rodėme „Rimini Protokoll“ spektaklį, kuriame vaidino robotas-humanoidas, o ne žmogus.
Kitais metais tema buvo „Žodis“. Tuomet telkėmės į žodžio raišką scenoje ir ką mums reiškia kalba, kaip mes įžodiname dalykus, nagrinėjome politkorektiškumą, pasakojimą, teksto autorystės klausimą. Šiemet tema yra „Erdvė“. Todėl kalbėsime apie pagrindinę erdvę teatre – sceną, o greta svarstysime, kokiose erdvėse gyvename ir kokios yra mūsų vidinės erdvės. Spektakliai palies aplinkosaugos problemas, namų, gimtojo miesto, saugios erdvės ir vidinių erdvių temas. Berinkdama programą supratau, kad vis dėlto teatras – tai įrankis labiau skirtas vidinei erdvei tyrinėti, ir spektaklių apie vidines erdves yra sukuriama daugiausiai.
Tai Tadashio Suzuki įvardinto žiūrovo tarp jūsų pasirinkimų nebuvo? Ar gal bus kitais metais?
Ne, nebuvo. Iš pradžių galvojome šią liniją tęsti, bet kitam trimečiui pasiruošėme kitą viziją – tai bus karo ir pasaulio pabaigos nuojautų tyrinėjimas.
Ar galėtumėt įvardinti, koks spektaklis 2022 metais geriausiai atliepė kūno temą?
Nėra taip paprasta atsakyti. Užsienio spektakliai ją atliepia skirtingu kampu. Tarkim, Phia Menard – labai garsi kūrėja iš Prancūzijos, 2022 m. „Sirenose“ pristatė fizinį spektaklį „Sausasis sezonas“, ir kai kas sakė, kad tai labiau tinka šokio festivaliui, ne teatro. Šis pasirinkimas buvo unikalus – „Sirenose“ įprastai dominuoja tekstiniai, draminiai pastatymai, bet pasirinkus temą „Kūnas“, atsirado galimybė šį įpratimą sulaužyti. Tą spektaklį visgi matau ne kaip šokio spektaklį, nepaisant to, kad jame nėra teksto. Vienas iš tikslų ir buvo – paskatinti teatro žiūrovus pasvarstyti, kurgi šiandien yra riba tarp šokio ir teatro.
Tais pačiais metais rodėme Vokietijos kūrėjų „Rimini Protokoll“ spektaklį „Nejaukos slėnis“ su robotu-humanoidu. Šis kūrinys vertė susimąstyti apie augančią technologijų įtaką mūsų gyvenime, ir ar teatre aktorius gali pakeisti robotai. Ar tokia ateitis įmanoma? Žmogus, kurio kūnas ir biografija tapo to veikėjo prototipu (tai buvo spektaklio dramaturgas Thomas Melle) serga liga, kuri neleistų jam daug keliauti ir pačiam pasakoti savo istorijos scenoje. Taigi, atsiranda ir dar vienas sluoksnis – technologija tarnauja kaip patikimas pakaitalas žmogui.
O koks spektaklis 2023 geriausiai atliepė žodžio temą?
Kalbant apie žodį, pirmiausiai į galvą ateina garsiojo šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklis „Pakartojimas. Histoire(s) du théâtre (I)“. Pats žodis pakartojimas rodo, kad tai yra dokumentinė istorija, kuri teatro scenoje yra perpasakojama iš naujo. Ir perpasakojimas veikia. Matome aktorių, kuris lipa į sceną ir sako: „Sveiki, aš esu aktorius, dabar vaidinsiu tą ir tą“, jis prisipažįsta, kad vaidins, mes matome, kaip jis scenoje keičiasi, įkūnydamas personažą, bet poveikis dėl to nesusilpnėja, o atvirkščiai. Juslės tą pasakojimą priima kaip žiaurų ir smurtingą veiksmą, kuria įdomias erdves mūsų sąmonėje. Šis spektaklis labai gerai atskleidžia, koks galingas yra žodis.
Labai įdomu, kuriuo kūriniu Jūs pati didžiuojatės, kad pavyko jį atvežti ir parodyti Lietuvos žiūrovams?
Neabejotinai sudėtingiausia buvo prisikviesti Milo Rau, visgi parodėme ne tik jo spektaklį – jis pats atvyko susitikti su publika. Taip pat ilgai derintos gastrolės buvo su jau minėta Phia Menard, nes išpuolė pandemija, o šiemet – tai įspūdingas kolektyvas „El Conde de Torrefiel“ ir jų spektaklis „Vidinis paveikslas“. Šis kolektyvas įdomus tuo, kad du pagrindiniai kūrėjai yra dramaturgai, tad jų kūriniuose esminis veikėjas yra tekstas. Jų spektakliuose esama atlikėjų, tačiau jie nekalba – tekstas yra titrų lentoje, ir jis perteikia, atrodytų, ir atlikėjų, ir žiūrovų mintis. Tai yra specifinė šio kolektyvo išvystyta spektaklio kūrimo metodika.
Šiemet festivalis „Sirenos“ telkiasi į erdvę. Kokias erdves norite atverti žiūrovams?
Kaskart atėjęs į teatrą žiūrovas turi rasti tas dureles ir atverti erdvę savo galvoje pats. Kartais tai įvyksta be didelių pastangų, o kitąsyk tenka spektaklį pažiūrėti kelis kartus, kol atsikoduoja jo prasmės, perskaityti dar pjesės tekstą po to, kartais spektaklis nepaleidžia ir kelias dienas po to. Šiemetinio festivalio spektakliuose atsikartoja erdvės, kuriose gyvename ir praleidžiame jaukias kasdienines akimirkas: miestas, kuriame gyvename, vietos, kuriose jaučiamės saugiai: namai, skverelis greta jų, parduotuvė, kur apsiperkame, močiutės virtuvė, kur ji kepa blynus, aikštelė , kurioje žaidei, kai buvai vaikas ir kurioje galbūt galės žaisti tavo vaikai, jei mūsų planeta vis dar bus tokia kokia yra.
Ir dar spektakliuose išryškėja erdvės, glūdinčios žmoguje, būna, kad dėl tam tikrų išgyvenimų jos atsiveria, kai net nežinome jas esant. O kartais po didelių trauminių patirčių ribos tarp vidinių ir išorinių erdvių išsitrina. Darbai iš Ukrainos svarsto apie erdvę, kurią esi pasiruošęs ginti, nes ji tau gyvybiškai svarbi, apie gyvenimą emigracijoje, kai netenki savo namų, savo vietų ir tenka atverti naujas erdves viduje.
Taigi viskas susipina į vieną temą – ir vidinis paveikslas, analizuojantis fikciją bei realybę, ir realias erdves nagrinėjantys spektakliai.
Kokia bus Lietuvos teatro vitrina?
Ji nėra susijusi su erdvės tema, bet vitrina niekada nesilaiko bendros temos, ją kuruoja vis kiti teatro žmonės. Šiemet lietuviškų spektaklių programą sudarė teatrologės Kristina Steiblytė ir Alma Braškytė, ir kiek teko dalyvauti bendrose diskusijose, buvo labai įdomu, nes vyko daug įdomių dialogų, kuratorių nuomonės neretai išsiskirdavo. Tad priėmusios sprendimus dėl vitrinos programos, kuratorės nusprendė, kad lietuviškoji programa su festivalio tema bus susijusi tuo, kad skirtingi požiūrio taškai, nesutarimai kuria erdvę dialogui. Tikiu, kad kiekvienas iš tų dešimt atrinktų spektaklių duos žiūrovui erdvę apmąstymams, pokalbiams, leis susipažinti su įvairių kartų kūrėjais, skirtingų miestų teatrų darbais.
Ar erdvė (ta tiesiogine prasme) svarbi spektakliui? Kai ta pati scenografija, rekvizitas yra išdėliojami kitame teatre, aktoriai pasakoja tą pačią istoriją, vizualiai viskas atrodo labai panašiai, tik kitoje erdvėje.
Manau, kad neišvengiamai. Galima vėl prisiminti Tadashį Suzuki, kuris yra labai daug rašęs, kaip mus visus veikia erdvė. Jei nakvojame ne savo namuose, dažnai naktį prabundame, neišsimiegame. Psichika tiesiogiai susijusi su tuo, kaip jaučiamės konkrečioje vietoje, net atsiminimai yra veikiami erdvės, kurioje viskas vyko. Neuromokslininkai teigia, kad mūsų atsiminimai išsidėstę žemėlapio principu. Manau, kad su spektakliu yra taip pat, kadangi tai yra susitikimas tarp kūrėjų ir žiūrovų, jis kinta priklausomai nuo erdvės ir ten esančių žmonių.
Man įstrigusios Timo Etchellso, Didžiosios Britanijos kūrėjo, pagrindinio „Forced Entertainment“ režisieriaus ir dramaturgo mintys, kad kai aktorius ateina į sceną ir sako veikėjo eilutes, salėje susirinkę žiūrovai jau sėdi su savo mintimis galvose, todėl spektaklio tekstas tampa daugialypis, kuriamas čia ir dabar. Mąstant apie erdvę įdomus ir kitas jo įvardintas architektūrinis aspektas – kad nėra pasaulyje teatro erdvės atitikmens, kuris būtų suprojektuotas taip, kad vienas žmogus yra 600 ar 1000 žiūrovų akių centre, kiekvieną jo atodūsį ir gestą jie girdi ir mato.
Erdvė, kurioje gyvename, plačiąja prasme – mūsų planeta. Kaip dabar žmonės elgiasi su šia erdve? Festivalyje bus paliestos kelios ekologijos problemos spektakliuose „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“, žemes niokojantis Rusijos ir Ukrainos karas spektakliuose „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ ir „Šiandien niekas nežuvo“.
Kalbant apie klimato krizę, išties prognozės yra labai liūdnos. Daugelis žmonių supranta ir mato, kad pasaulis keičiasi, rūšys nyksta, planeta nesugrąžinamai kinta, bet esame tokie padarai, kad mums labai sunku kažką paaukoti ir kolektyvinius dalykus iškelti virš savo asmeninio komforto bei gerovės.
Visgi, reikia galvoti apie pozityvią ateitį ir ieškoti gerųjų scenarijų, svarbu iš negatyvo kurti konstruktyvą. Šia prasme teatras yra labai svarbus – ir kaip aktyvizmo skatinimo priemonė, ir kaip parodymas, kad taip, yra blogai, bet šiandien, dabar, visi mes turime galimybę pakeisti ateitį.
Karas ir ekologija – gan dažnai teatre aptariamos temos. Visgi Jūs, festivalio vadovė, tikriausiai žiūrite kelis žingsnius į priekį. Kokios temos Jums yra įdomiausios, kokius spektaklius festivaliuose skubate pamatyti pirmiausiai?
Mane neretai sudomina tos temos, kurias iškelia visai jauni kūrėjai, dažnai apie jas iki tol nebūnu nieko girdėjusi. Tai įvairios virtualaus buvimo formos, sunkumai ieškant partnerio online, neviltis ekologinės katastrofos ir karų akivaizdoje, identiteto paieškos eksperimentuojant savo kūnu. Jauni kūrėjai dažnai traktuoja savo gyvenimą kaip kūrinį, imasi labai drąsių, netgi save žalojančių eksperimentų, meninių tyrimų. Tokie kūriniai priverčia suprasti, kad nors gyvename kartu, tuose pačiuose miestuose ir miesteliuose, jaunimo realybė yra visai kitokia, vyresniems sunkiai perprantama.
Taip, teatre yra temų, kurios nuolat kartojasi – identitetas, laisvė, mes ir jie, atskirtis. Gal jos ir yra „nuzulintos“ ir baisiai atsibodusios, bet jei pamatai gerą spektaklį ta tema, ji atsiveria naujomis spalvomis ir net pamiršti, kad tai seniai aptarinėjamos problemos. Manau, kad svarbu ne kokia tema, o kokia prieiga yra pasirinkta, ir kaip ji veikia, kiek rezonuoja su tavo patirtimis konkrečiu gyvenimo etapu. Tam tikros temos turbūt yra tiesiog suaugusios su teatru ir niekaip neišsemiamos.
Kas iš paskutinių matytų spektaklių Jus labiausiai paveikė?
Vienas iš labiausiai įstrigusių darbų yra tas, apie kurį jau nemažai rašė ir Lietuvos teatro kritikės – Carolinos Bianchi spektaklis „Goodnight Cinderella“. Scenoje matome moterį, kuri užsiima savižala – išgeria vaistų, vadinamų rape-drug ir bekalbėdama „išsijungia“, spektaklis toliau vyksta be jos. Tai primena Marinos Abramovič performansus, kūrinys kalba apie prieš moteris nukreiptą smurtą, femicidą. Man šis spektaklis yra įdomus ir kitu aspektu – matau kylančią savižalos bangą teatre. Panaši banga teatre buvo 1970-1980 metais, perkeliavo Europą, o dabar ji sugrįžta. Įdomu, kodėl būtent šiuo metu – ar tam įtakos turi karas, ar dideli konfliktai, poliarizacijos? Gal tai ir paties menininko noras parodyti tikrą skausmą, ne vaidinti. Akivaizdu, kad publiką tai domina.
Ar jau turite „Sirenų“ programos viziją ateinantiems metams? Gal galite apie ją papasakoti?
Taip, turime sumanymą, bet jo atskleisti kol kas nenoriu. Daug su kolegomis festivalyje kalbėjome, kokias kryptis pasirinkti ir norėjosi likti nuoširdiems prieš save pačius, nes jaučiamės tarsi gyventume išnykimo laikais. Atrodo, kad pasaulis eina į aklavietę. Norisi paanalizuoti, kaip mes, žmonės, su tuo gyvename: ar bėgame, ar priimame, ar kovojame, ar kuriame naujus scenarijus išgyventi. Apie tai bus ateinantys trys metai.
Tai vėl kuriate programą trejiems metams? Ką duoda toks trimetis programos formavimas?
Mes gyvename trimečiu finansavimo ciklu, tai kitaip ir neišeina. Viskas gan pragmatiška, tačiau trimetis planavimas yra gera proga iškart įsivaizduoti trejus būsimus metus. Tai duoda aiškumo mums visiems, kurie dirba festivalyje, nes jau iš anksto galime galvoti apie tai, kokia kasmet bus programa, kas į ją įsitrauks, kaip bus formuojamos festivalio edukacinė programa, diskusijos, su kuo tiktų vienais ar kitais metais bendradarbiauti.
2022 metais festivalio „Sirenos“ tema buvo „Kūnas“, 2023-aisiais – „Žodis“, šiemet – „Erdvė“. Pristatant šį trimetį programos principą, sakėte, kad tai atspindi tris pagrindines teatro dedamąsias. Kokių dar minčių turėjote pasirinkdama tris raktinius žodžius?
Buvo daug diskusijų su komanda. Viskas prasidėjo nuo to, kad per pandemiją buvo kvestionuojama, kas apskritai yra teatras. Prisiminiau, kaip japonų režisierius Tadashi Suzuki savo knygoje „Kultūra – tai kūnas“ bandė dedukciniu principu nusakyti, kas gi tai. Jis teigė, kad be scenos, be šviesų, muzikos teatras gali gyvuoti. Net ir be aktoriaus gali būti teatras, tokie, tarkim, yra „Rimini Protokoll“ darbai. Galiausiai Tadashi Suzuki priėjo prie išvados, kad teatras negali gyvuoti be žiūrovo.
Taigi, remiantis tokiais pamąstymais, nusprendėme pasirinkti tris pamatinius teatro elementus: kūną, žodį ir erdvę bei paanalizuoti juos dviem vektoriais. Tai kalbant apie kūną, pirmasis vektorius būtų tai, kas scenos menuose yra kūnas – atlikėjas, aktorius, performeris, kaip jis veikia, o antroji šios sąvokos plotmė – žmogaus kūnas, kaip apie jį kalbame socialinėje erdvėje – jaunystės kultas, senėjimas, savo kūno priėmimas ir pan. Visgi tų metų programa labiausiai buvo apie nukūnintus kūnus – buvo labai daug procesų nuotoliu, technologijų įtraukties, rodėme „Rimini Protokoll“ spektaklį, kuriame vaidino robotas-humanoidas, o ne žmogus.
Kitais metais tema buvo „Žodis“. Tuomet telkėmės į žodžio raišką scenoje ir ką mums reiškia kalba, kaip mes įžodiname dalykus, nagrinėjome politkorektiškumą, pasakojimą, teksto autorystės klausimą. Šiemet tema yra „Erdvė“. Todėl kalbėsime apie pagrindinę erdvę teatre – sceną, o greta svarstysime, kokiose erdvėse gyvename ir kokios yra mūsų vidinės erdvės. Spektakliai palies aplinkosaugos problemas, namų, gimtojo miesto, saugios erdvės ir vidinių erdvių temas. Berinkdama programą supratau, kad vis dėlto teatras – tai įrankis labiau skirtas vidinei erdvei tyrinėti, ir spektaklių apie vidines erdves yra sukuriama daugiausiai.
Tai Tadashio Suzuki įvardinto žiūrovo tarp jūsų pasirinkimų nebuvo? Ar gal bus kitais metais?
Ne, nebuvo. Iš pradžių galvojome šią liniją tęsti, bet kitam trimečiui pasiruošėme kitą viziją – tai bus karo ir pasaulio pabaigos nuojautų tyrinėjimas.
Ar galėtumėt įvardinti, koks spektaklis 2022 metais geriausiai atliepė kūno temą?
Nėra taip paprasta atsakyti. Užsienio spektakliai ją atliepia skirtingu kampu. Tarkim, Phia Menard – labai garsi kūrėja iš Prancūzijos, 2022 m. „Sirenose“ pristatė fizinį spektaklį „Sausasis sezonas“, ir kai kas sakė, kad tai labiau tinka šokio festivaliui, ne teatro. Šis pasirinkimas buvo unikalus – „Sirenose“ įprastai dominuoja tekstiniai, draminiai pastatymai, bet pasirinkus temą „Kūnas“, atsirado galimybė šį įpratimą sulaužyti. Tą spektaklį visgi matau ne kaip šokio spektaklį, nepaisant to, kad jame nėra teksto. Vienas iš tikslų ir buvo – paskatinti teatro žiūrovus pasvarstyti, kurgi šiandien yra riba tarp šokio ir teatro.
Tais pačiais metais rodėme Vokietijos kūrėjų „Rimini Protokoll“ spektaklį „Nejaukos slėnis“ su robotu-humanoidu. Šis kūrinys vertė susimąstyti apie augančią technologijų įtaką mūsų gyvenime, ir ar teatre aktorius gali pakeisti robotai. Ar tokia ateitis įmanoma? Žmogus, kurio kūnas ir biografija tapo to veikėjo prototipu (tai buvo spektaklio dramaturgas Thomas Melle) serga liga, kuri neleistų jam daug keliauti ir pačiam pasakoti savo istorijos scenoje. Taigi, atsiranda ir dar vienas sluoksnis – technologija tarnauja kaip patikimas pakaitalas žmogui.
O koks spektaklis 2023 geriausiai atliepė žodžio temą?
Kalbant apie žodį, pirmiausiai į galvą ateina garsiojo šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklis „Pakartojimas. Histoire(s) du théâtre (I)“. Pats žodis pakartojimas rodo, kad tai yra dokumentinė istorija, kuri teatro scenoje yra perpasakojama iš naujo. Ir perpasakojimas veikia. Matome aktorių, kuris lipa į sceną ir sako: „Sveiki, aš esu aktorius, dabar vaidinsiu tą ir tą“, jis prisipažįsta, kad vaidins, mes matome, kaip jis scenoje keičiasi, įkūnydamas personažą, bet poveikis dėl to nesusilpnėja, o atvirkščiai. Juslės tą pasakojimą priima kaip žiaurų ir smurtingą veiksmą, kuria įdomias erdves mūsų sąmonėje. Šis spektaklis labai gerai atskleidžia, koks galingas yra žodis.
Labai įdomu, kuriuo kūriniu Jūs pati didžiuojatės, kad pavyko jį atvežti ir parodyti Lietuvos žiūrovams?
Neabejotinai sudėtingiausia buvo prisikviesti Milo Rau, visgi parodėme ne tik jo spektaklį – jis pats atvyko susitikti su publika. Taip pat ilgai derintos gastrolės buvo su jau minėta Phia Menard, nes išpuolė pandemija, o šiemet – tai įspūdingas kolektyvas „El Conde de Torrefiel“ ir jų spektaklis „Vidinis paveikslas“. Šis kolektyvas įdomus tuo, kad du pagrindiniai kūrėjai yra dramaturgai, tad jų kūriniuose esminis veikėjas yra tekstas. Jų spektakliuose esama atlikėjų, tačiau jie nekalba – tekstas yra titrų lentoje, ir jis perteikia, atrodytų, ir atlikėjų, ir žiūrovų mintis. Tai yra specifinė šio kolektyvo išvystyta spektaklio kūrimo metodika.
Šiemet festivalis „Sirenos“ telkiasi į erdvę. Kokias erdves norite atverti žiūrovams?
Kaskart atėjęs į teatrą žiūrovas turi rasti tas dureles ir atverti erdvę savo galvoje pats. Kartais tai įvyksta be didelių pastangų, o kitąsyk tenka spektaklį pažiūrėti kelis kartus, kol atsikoduoja jo prasmės, perskaityti dar pjesės tekstą po to, kartais spektaklis nepaleidžia ir kelias dienas po to. Šiemetinio festivalio spektakliuose atsikartoja erdvės, kuriose gyvename ir praleidžiame jaukias kasdienines akimirkas: miestas, kuriame gyvename, vietos, kuriose jaučiamės saugiai: namai, skverelis greta jų, parduotuvė, kur apsiperkame, močiutės virtuvė, kur ji kepa blynus, aikštelė , kurioje žaidei, kai buvai vaikas ir kurioje galbūt galės žaisti tavo vaikai, jei mūsų planeta vis dar bus tokia kokia yra.
Ir dar spektakliuose išryškėja erdvės, glūdinčios žmoguje, būna, kad dėl tam tikrų išgyvenimų jos atsiveria, kai net nežinome jas esant. O kartais po didelių trauminių patirčių ribos tarp vidinių ir išorinių erdvių išsitrina. Darbai iš Ukrainos svarsto apie erdvę, kurią esi pasiruošęs ginti, nes ji tau gyvybiškai svarbi, apie gyvenimą emigracijoje, kai netenki savo namų, savo vietų ir tenka atverti naujas erdves viduje.
Taigi viskas susipina į vieną temą – ir vidinis paveikslas, analizuojantis fikciją bei realybę, ir realias erdves nagrinėjantys spektakliai.
Kokia bus Lietuvos teatro vitrina?
Ji nėra susijusi su erdvės tema, bet vitrina niekada nesilaiko bendros temos, ją kuruoja vis kiti teatro žmonės. Šiemet lietuviškų spektaklių programą sudarė teatrologės Kristina Steiblytė ir Alma Braškytė, ir kiek teko dalyvauti bendrose diskusijose, buvo labai įdomu, nes vyko daug įdomių dialogų, kuratorių nuomonės neretai išsiskirdavo. Tad priėmusios sprendimus dėl vitrinos programos, kuratorės nusprendė, kad lietuviškoji programa su festivalio tema bus susijusi tuo, kad skirtingi požiūrio taškai, nesutarimai kuria erdvę dialogui. Tikiu, kad kiekvienas iš tų dešimt atrinktų spektaklių duos žiūrovui erdvę apmąstymams, pokalbiams, leis susipažinti su įvairių kartų kūrėjais, skirtingų miestų teatrų darbais.
Ar erdvė (ta tiesiogine prasme) svarbi spektakliui? Kai ta pati scenografija, rekvizitas yra išdėliojami kitame teatre, aktoriai pasakoja tą pačią istoriją, vizualiai viskas atrodo labai panašiai, tik kitoje erdvėje.
Manau, kad neišvengiamai. Galima vėl prisiminti Tadashį Suzuki, kuris yra labai daug rašęs, kaip mus visus veikia erdvė. Jei nakvojame ne savo namuose, dažnai naktį prabundame, neišsimiegame. Psichika tiesiogiai susijusi su tuo, kaip jaučiamės konkrečioje vietoje, net atsiminimai yra veikiami erdvės, kurioje viskas vyko. Neuromokslininkai teigia, kad mūsų atsiminimai išsidėstę žemėlapio principu. Manau, kad su spektakliu yra taip pat, kadangi tai yra susitikimas tarp kūrėjų ir žiūrovų, jis kinta priklausomai nuo erdvės ir ten esančių žmonių.
Man įstrigusios Timo Etchellso, Didžiosios Britanijos kūrėjo, pagrindinio „Forced Entertainment“ režisieriaus ir dramaturgo mintys, kad kai aktorius ateina į sceną ir sako veikėjo eilutes, salėje susirinkę žiūrovai jau sėdi su savo mintimis galvose, todėl spektaklio tekstas tampa daugialypis, kuriamas čia ir dabar. Mąstant apie erdvę įdomus ir kitas jo įvardintas architektūrinis aspektas – kad nėra pasaulyje teatro erdvės atitikmens, kuris būtų suprojektuotas taip, kad vienas žmogus yra 600 ar 1000 žiūrovų akių centre, kiekvieną jo atodūsį ir gestą jie girdi ir mato.
Erdvė, kurioje gyvename, plačiąja prasme – mūsų planeta. Kaip dabar žmonės elgiasi su šia erdve? Festivalyje bus paliestos kelios ekologijos problemos spektakliuose „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“, žemes niokojantis Rusijos ir Ukrainos karas spektakliuose „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ ir „Šiandien niekas nežuvo“.
Kalbant apie klimato krizę, išties prognozės yra labai liūdnos. Daugelis žmonių supranta ir mato, kad pasaulis keičiasi, rūšys nyksta, planeta nesugrąžinamai kinta, bet esame tokie padarai, kad mums labai sunku kažką paaukoti ir kolektyvinius dalykus iškelti virš savo asmeninio komforto bei gerovės.
Visgi, reikia galvoti apie pozityvią ateitį ir ieškoti gerųjų scenarijų, svarbu iš negatyvo kurti konstruktyvą. Šia prasme teatras yra labai svarbus – ir kaip aktyvizmo skatinimo priemonė, ir kaip parodymas, kad taip, yra blogai, bet šiandien, dabar, visi mes turime galimybę pakeisti ateitį.
Karas ir ekologija – gan dažnai teatre aptariamos temos. Visgi Jūs, festivalio vadovė, tikriausiai žiūrite kelis žingsnius į priekį. Kokios temos Jums yra įdomiausios, kokius spektaklius festivaliuose skubate pamatyti pirmiausiai?
Mane neretai sudomina tos temos, kurias iškelia visai jauni kūrėjai, dažnai apie jas iki tol nebūnu nieko girdėjusi. Tai įvairios virtualaus buvimo formos, sunkumai ieškant partnerio online, neviltis ekologinės katastrofos ir karų akivaizdoje, identiteto paieškos eksperimentuojant savo kūnu. Jauni kūrėjai dažnai traktuoja savo gyvenimą kaip kūrinį, imasi labai drąsių, netgi save žalojančių eksperimentų, meninių tyrimų. Tokie kūriniai priverčia suprasti, kad nors gyvename kartu, tuose pačiuose miestuose ir miesteliuose, jaunimo realybė yra visai kitokia, vyresniems sunkiai perprantama.
Taip, teatre yra temų, kurios nuolat kartojasi – identitetas, laisvė, mes ir jie, atskirtis. Gal jos ir yra „nuzulintos“ ir baisiai atsibodusios, bet jei pamatai gerą spektaklį ta tema, ji atsiveria naujomis spalvomis ir net pamiršti, kad tai seniai aptarinėjamos problemos. Manau, kad svarbu ne kokia tema, o kokia prieiga yra pasirinkta, ir kaip ji veikia, kiek rezonuoja su tavo patirtimis konkrečiu gyvenimo etapu. Tam tikros temos turbūt yra tiesiog suaugusios su teatru ir niekaip neišsemiamos.
Kas iš paskutinių matytų spektaklių Jus labiausiai paveikė?
Vienas iš labiausiai įstrigusių darbų yra tas, apie kurį jau nemažai rašė ir Lietuvos teatro kritikės – Carolinos Bianchi spektaklis „Goodnight Cinderella“. Scenoje matome moterį, kuri užsiima savižala – išgeria vaistų, vadinamų rape-drug ir bekalbėdama „išsijungia“, spektaklis toliau vyksta be jos. Tai primena Marinos Abramovič performansus, kūrinys kalba apie prieš moteris nukreiptą smurtą, femicidą. Man šis spektaklis yra įdomus ir kitu aspektu – matau kylančią savižalos bangą teatre. Panaši banga teatre buvo 1970-1980 metais, perkeliavo Europą, o dabar ji sugrįžta. Įdomu, kodėl būtent šiuo metu – ar tam įtakos turi karas, ar dideli konfliktai, poliarizacijos? Gal tai ir paties menininko noras parodyti tikrą skausmą, ne vaidinti. Akivaizdu, kad publiką tai domina.
Ar jau turite „Sirenų“ programos viziją ateinantiems metams? Gal galite apie ją papasakoti?
Taip, turime sumanymą, bet jo atskleisti kol kas nenoriu. Daug su kolegomis festivalyje kalbėjome, kokias kryptis pasirinkti ir norėjosi likti nuoširdiems prieš save pačius, nes jaučiamės tarsi gyventume išnykimo laikais. Atrodo, kad pasaulis eina į aklavietę. Norisi paanalizuoti, kaip mes, žmonės, su tuo gyvename: ar bėgame, ar priimame, ar kovojame, ar kuriame naujus scenarijus išgyventi. Apie tai bus ateinantys trys metai.
Tai vėl kuriate programą trejiems metams? Ką duoda toks trimetis programos formavimas?
Mes gyvename trimečiu finansavimo ciklu, tai kitaip ir neišeina. Viskas gan pragmatiška, tačiau trimetis planavimas yra gera proga iškart įsivaizduoti trejus būsimus metus. Tai duoda aiškumo mums visiems, kurie dirba festivalyje, nes jau iš anksto galime galvoti apie tai, kokia kasmet bus programa, kas į ją įsitrauks, kaip bus formuojamos festivalio edukacinė programa, diskusijos, su kuo tiktų vienais ar kitais metais bendradarbiauti.
Paieška nedavė rezultatų