Skaityti daugiau
85-ame LNDT sezone – raginimas nebijoti nežinoti
Rugsėjo 9 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pristatė 85 sezono premjeras. Į atvirą spaudos konferenciją susirinkę lankytojai pirmiausiai buvo pakviesti į pirmos sezono premjeros „Quanta“ repeticiją, o vėliau teatro fojė meno vadovai Kamilė Gudmonaitė, Antanas Obcarskas ir Eglė Švedkauskaitė bendram pokalbiui subūrė režisierius Łukaszą Twarkowskį, rugsėjo 13 d. pristatysiantį „Quantos“ premjerą Didžiojoje salėje, Jernej Lorenci, statantį „Svetimą“ pagal Albert‘o Camus romaną, ir Uršulę Bartoševičiūtę, kuriančią spektaklį „Savižudybės anatomija“. Toks renginys buvo surengtas, nes pasitaikė išskirtinė proga, kai beveik visi 85 sezoną kuriantys režisieriai buvo LNDT. Režisieriai vienas kitam uždavinėjo klausimus apie būsimus spektaklius.„Sirenų“ meno vadovė Kristina Savickienė: teatro paskirtis – tyrinėti vidines erdves
Jau daugiau nei dvidešimt metų kiekvieną rudenį Vilniuje sugaudžia sirenos – tos mitinės būtybės, kviečiančios pamatyti įsimintinus šiuolaikinio teatro spektaklius iš užsienio ir ryškiausius šalies kūrėjų darbus. Rugsėjo 25-ąją prasidėsiantis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vis keičia veidą, plečia programą, renkasi naujas vietas, gvildena vis naujas aktualias temas. Šeštus metus „Sirenų“ programą kurianti meno vadovė Kristina Savickienė pasakoja, kad dvidešimt pirmasis festivalis telkia dėmesį į erdvę, o po pandemijos pasirinktas trimetis programos planavimo principas pasiteisino, tad natūralu, kad po pamatinių teatro elementų kūno ir žodžio atėjo erdvės eilė. Ar būtų teatras be šių dėmenų ir ką be scenos menų jie reprezentuoja?Istorinis pasivaikščiojimas Lukiškėse
Lukiškių kalėjimo kompleksas šiandien liudija, kad buvusi įkalinimo vieta visada turės simbolinį krūvįVIENA KOJA HOLLYWOODE
Debiutinėje aktoriaus Manto Vaitiekūno pjesėje „VIENA KOJA HOLIVUDE“ vaizduojama specifinė, bet kartu ir universali situacija – aktorių atranka į siaubo filmą. Į peržiūrų kambarį, vienas po kito ateina vis nauji aktoriai su tikslu tapti kino žvaigždėmis.MANO NAMAI
Kino filmų „Vyras už pinigus“, „Draugų lažybos“, „Vyrų svajonės“ ir spektaklio „DIDELI PINIGAI“ prodiuseriai pristato naują teatro komediją „MANO NAMAI“!Artėja spektaklis apie karžygę E. Pliaterytę: prie Monikos Liu jungiasi žinomi aktoriai
Artėjant muzikinės dramos „Emilija“ premjerai, skelbiama pagrindinė aktorių ir atlikėjų trijulė. Ambicingame ansamblio „Lietuva“ projekte kartu su Monika Liu dalyvaus ir istorinius herojus įkūnys Mantas Zemleckas ir Jovita Jankelaitytė. Prie jų netrukus prisijungs garsūs operos solistai ir bardas. Šį rudenį didžiausiose šalies arenose atgims muzikinis epas apie Lietuvos ir Lenkijos karžygę Emiliją Pliaterytę, iškeliantis lyderystę bei laužantis stereotipus, kai net trapiausia asmenybė kovai už laisvę gali suburti ištisas kariaunas, įkvėpti ne tik moteris, bet ir vyrus.Vaidmuo – kas vakarą iš naujo kuriama mandala. Aktoriui Mariui Repšiui – 40
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Marius Repšys kažkada iššovė kaip strėlė. Buvo ryškus režisieriaus Gintaro Varno mokinys, pastebimas dar studentiškuose spektakliuose, bet kai 2011 metais sukūrė Vandalą garsiajame Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, tapo aišku, kad tai yra aktorius – fantomas. Toks jis išliko iki šiandien, tokio jo trokšta publika. Marius gali vaidinti teatre, gali „Siemens“ arenoje, visur žiūrovai plūsta, nes jo vaidmenyse atpažįsta save. Ne kartą teko girdėti, kaip įsiūčio ar švelnių jausmų sklidini replikuoja Mariui, kartais neatpažindami vaidmens, o jo žodžius priskirdami pačiam aktoriui.Visoje Vakarų Lietuvoje rudenį vyksiantis Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ kvies žiūrovus pažinti šiuolaikinio meno įvairovę
Jau 18-ą kartą šį rudenį pasitiksime su Tarptautiniu menų festivaliu „Plartforma“. Šokis, teatras, garsas, cirkas ir visi žanrai tarp- kvies žiūrovus patirti nepatirta, pajusti nejusta, išgyventi netikėta... Visa jausmų ir menų paletė šiemet skleisis rugsėjo-lapkričio mėnesiais ne tik Klaipėdoje, bet ir Vakarų Lietuvoje: Priekulėje, Šilutėje, Kretingoje.Teatro „Kitas kampas“ 16-tas sezonas: dvi premjeros, naujos erdvės ir gastrolės užsienyje
Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ rugsėjo 18 d. žengia į nuotaikingą ir premjerų kupiną 16-tą teatro sezoną. Improvizatoriai naują etapą pasitinka šūkiu FRESH & FUNKY, kuris atspindi teatro aktorių nuolatinį virsmą, tobulėjimą, atsinaujinimą bei autentišką stilių.Didžiausi rugsėjo renginiai: komiko Jimmy Carro šou, trys festivaliai ir Kauną drebinsianti „Pink Floyd“ muzika
Skaičiuojame paskutines vasaros dienas. Kartu su naujais mokslo metais netrukus startuos ir naujas renginių sezonas, kuris rugsėjį visoje Lietuvoje pasiūlys labai platų renginių asortimentą ir net tris ne muzikos festivalius.Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras viešėjo Baltijos šalių orkestrų festivalyje Latvijoje
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, tęsia Baltijos šalių orkestrų festivalio tradiciją. Pirmasis festivalio koncertas šiemet surengtas rugpjūčio pabaigoje Latvijoje, Rėzeknės mieste, kur Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su pianistu Luku Geniušu pradėjo 10-ąjį Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro vasaros festivalį „LNSO vasara“.VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS PRADEDA 36-ĄJĮ SEZONĄ SU ŠŪKIU: „PAMIRŠTI SIUŽETAI. NEPAMIRŠTAMOS ISTORIJOS“
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras skelbia naujojo – 36-ojo – sezono pradžią, kurį pristato šūkiu: „Pamiršti siužetai. Nepamirštamos istorijos“. Žiūrovai bus kviečiami iš naujo atrasti gal kiek primirštus, bet šiandien vėl aktualius siužetus, kurie virs nepamirštamomis istorijomis, pamatyti ir pajusti scenos magiją, atpažinti tai, kas jau patirta, ir atrasti kai ką nauja, susipažinti su naujomis sceninės raiškos formomis. Per šį sezoną žiūrovai išvys premjerinį vokiečių režisieriaus Christian’o Weise`ės spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal Tennessee`io Williamso pjesę, režisieriaus Oskaro Koršunovo premjerą „Kantas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę ir jaunosios kartos režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus premjerą pagal Gerharto Hauptmanno pjesę „Žiurkės“.Edo Sheerano ir didžiųjų renginių įtaka Lietuvos ekonomikai
Pasaulinio lygio muzikos žvaigždžių koncertai ir išskirtiniai sporto renginiai į Lietuvą pritraukia tūkstančius užsienio turistų bei skatina judėjimą šalies viduje. Artimiausias toks renginys – Edo Sheerano koncertas Kaune šią savaitę. Panagrinėkime, kokią įtaką renginių turizmas turi mūsų šalies ekonomikai?SIRENOS24 LT vitrina: DILETANTAS (rež. Ž. Vingelis) | PREMJERA
Jean’as Cocteau - sunkiai aprėpiama, vargiai iki galo perprantama asmenybė, kurio diletantizmas skirtingose meno srityse liejosi, kaip ypatingai tiršto poetinio pasaulio fragmentai – neišbaigti, neištobulinti, skuboti, nieko neprimenantys, į nieką nepanašūs.Naujas meškinų muziejus ”PLUSHY B 55” Raganiukės teatre!
Kviečiame atvykti į kerintį meškiukų muziejų Raganiukės teatre, kur įnoringas žavesys atitinka istorinę reikšmę. Pasinerkite į švelnių lokių pasaulį ir tyrinėkite turtingą šios unikalios vietos erdves. Atraskite įspūdingą šių mylimų žaislų, kurie jau daugiau nei šimtmetį užkariauja širdis, istoriją ir kultūrinę reikšmę.VMT UŽDARO SEZONĄ: IŠ NAUJO ATRASTAS MAŽASIS TEATRAS IR AMBICINGI 36-OJO SEZONO PLANAI
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras užbaigė 35-ąjį sezoną, kurio repertuarą papildė premjeros „Neištikimoji“ (rež. Naubertas Jasinskas), „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis) ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizas-skaitymai (rež. Oskaras Koršunovas). Pasak teatro vadovo Simono Keblo, šis sezonas buvo sėkmingas, įdomus ir kalbantis apie bendrą nuojautą, kurioje mes visi atsidūrėme.Kurti erdvę diskusijoms – pristatoma įvairiapusė „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrina
Kokius geriausius per pastarąjį sezoną Lietuvoje sukurtus spektaklius parodyti „Sirenų“ užsienio svečiams ir dar jų nespėjusiems atrasti šalies žiūrovams? Kaip juos atrinkti? Peržiūrėjusios beveik 50 spektaklių tai sprendė dvi skirtingų kartų ir skirtingas mokyklas baigusios teatrologės Alma Braškytė ir Kristina Steiblytė – šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinos kuratorės.20 metų Lietuvos renginių rinkoje: nuo eilių kasose iki skaitmeninio perversmo
Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Įmonės vadovo Ramūno Šaučikovo teigimu, šiandieninė renginių pasiūla Lietuvoje, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra labai plati ir kokybiška, o rinkos pokyčius diktuoja kintantys vartotojų įpročiai.Sutikite didžiausias metų žiemos šventes ir Naujus metus „pasakiškai“
Jauni, žavūs ir talentingi atlikėjai – Vakarė Jarmalavičiūtė ir Orestas Vyšniauskas, įkūnys gražiausią pasakų porą - Pelenę ir Princą, kompozitoriaus Mariaus Matulevičiaus ir tekstų autorės Viktorijos M Anangen muzikinėje pasakoje „Riešutėliai Pelenei “Festivalis „Sirenos“ skelbia tarptautinę programą
Erdvė, kurioje gimsta teatras – žiūrovo vaizduotė. Fizinė scena – tai tik pradžia, atspirties taškas, vedantis į neapčiuopiamą ir begalinę atminties, patirčių ir įpročių teritoriją. Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ siūlo atsigręžti į tai, ką šiuolaikiniame teatre reiškia erdvė, kokią ją kuria gyvai spektaklyje dalyvaujantys žmonės, kiekvienas atsinešdamas savo mintis ir kontekstus. VšĮ „Teatro informacijos centras” ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ rengiamas didžiausias šalyje teatro festivalis vyks jau dvidešimt pirmą kartą – nuo rugsėjo 25 iki spalio 13 dienos.Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos sukurti personažai Domas ir Tomas debiutuos miuziklo scenoje
Vieno populiariausių mūsų šalies vaikų rašytojų Tomo Dirgėlos sukurti personažai – Domas ir Tomas – išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius susitikti miuzikle „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Susitikimai su vaikų mylimais herojais įvyks net devyniuose Lietuvos miestuose.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Atskleisti teatro lankytojų įpročiai ir populiariausi 2023 m. spektakliai
2023 metais Lietuvos teatro rinka išlaikė stabilią paklausą. Tarptautinės teatro dienos proga, didžiausias Lietuvos bilietų platinimo tinklas „Bilietai.lt“ ir jų teatro bilietų platinimo platforma „Teatrai.lt“ atskleidė, kad praėjusiais metais šiuos portalus aplankė virš 1 mln. lankytojų, o populiariausiu metų spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.VMT PREMJEROS „KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO“ REŽISIERIUS C. WEISE: „PASAULIS KEIČIASI IR MANO DARBAS YRA PABANDYTI JĮ SUPRASTI“
Naująjį sezoną spalio 3, 4, 5 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradės neįprasta režisūrine kalba išsiskiriančio šiuolaikinio vokiečių režisieriaus Christiano Weise’ės premjeriniu spektakliu „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal amerikiečių dramaturgo T. Williamso pjesę. Kartu su režisieriumi Ch. Weise spektaklį kuria plačiai pripažinta Vokietijos scenografė Julia Oschatz. Apie kūrybinius iššūkius, artėjančią premjerą ir darbą su kūrėjais Mažajame teatre kalbėjosi VMT komunikacijos skyriaus vadovė Augustė Gittins.
Christianai, kiekvienam kūrėjui būdingas savitas braižas. Kaip susiformavo jūsiškis?
Ernsto Buscho ramos meno akademijoje Berlyne studijavau vaidybą, tačiau mane visuomet supo lėlių teatras. Lėlės ir objektai tarytum įaugo į mane, paliko gilų įspaudą sieloje, o į mane supančią aplinką kūryboje išmokau žiūrėti lyg iš šono. Nedirbu pagal tradicinę teatro sistemą, kurdamas stebiu pasaulį ir visus jo sluoksnius. Taip susibūrė aktorių ir režisierių grupė, su kuriais dešimt metų kūrėme lėlių teatrą – aš buvau vienas iš lėlininkų. Spektaklius kūrėme kartu, mūsų trupė buvo demokratinė. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad teatras turi turėti bent kiek hierarchijos. Aktorius neturėtų ieškoti sprendimų stovėdamas ant scenos. Tai turi daryti režisierius, stebintis procesą iš šalies. Esminis dalykas yra kūrybinės komandos pasitikėjimas vieni kitais. Man reikia pasitikėjimo žmonėmis, su kuriais dirbu. Štai kodėl aš visada dirbu su ta pačia komanda, kuriu panašią šeimą, kokioje praleidau kūrybos dešimtmetį. Mes netgi turėjome teatrą Frankfurte, tačiau jam užsidarius supratau, kad nenoriu eiti į kitą teatrą ir skųstis sėdint valgykloje. Ne, man atėjo metas persėsti į režisieriaus kėdę! Pasaulį stebiu per atstumą, vertinu jį. Pastebiu pasaulio komediją – viskas čia gali būti juokinga, ar tai kelionė traukiniu, ar šeimos santykiai, žmonių tragedijos. Galų gale, viskas yra juokinga. Būtent dėl to man patinka kurti pagal didžiuosius, klasikinius kūrinius kitokiu, savitu kampu.
Ar kada esate pajautęs, kad žmonės humorą teatre vertina nerimtai, lyg komedijos forma užgožtų pjesės esmę ir prasmę?
Tai žinoma. Žmonės turi lūkesčių – tiek žiūrovai, tiek kritikai. Bus įdomu pamatyti lietuvių kritikų reakcijas. Jums puikiai pažįstamas ir žinomas natūralistinis teatras, klasikinės pjesės. Tai, ką su Tennessee‘io Williamso pjese kursiu aš, bus kažkas labai kitokio. Tiek vaizdu, tiek turiniu. Belieka tikėtis, kad kritikams patiks. Vokietijoje mano spektakliai surenka pilnas sales. Žiūrovai – ne kritikai. Kartais jie sako – „Dieve, tai taip juokinga“. Tai neturėtų būti taip juokinga ir aš išvis nežinau, kas tai, taigi jie kartais jaučiasi lyg įžeisti, tarsi nepateisinau jų lūkesčių.
Tačiau žmonės dabar apskritai labai lengvai įsižeidžia. Ar tai dėl padidėjusio žmonijos egocentriškumo?
Tikrai taip. Be to, žmonės nėra atviri. Kartą Vokietijoje teatro technikai pasakė – tu esi teatro Timas Burtonas. Man patiko šis palyginimas. Burtonas – taip pat lėlininkas, jo sukurti personažai yra komiški ir jis sugeba filmuose sukurti vis kitą naują pasaulį. Aš darau tą patį. Džiaugiuosi kaskart dirbdamas su dailininke Julija Oschsatz, ji savo rankomis tapo scenografiją mano spektakliams. Kiekvienas paveikslas scenoje kalba, kuria pasaulį prie kurio prisijungia aktoriai. Man neįdomu lipdyti spektaklį iš aktorių tuščioje scenoje. Nesakau, kad tai blogai, jokiu būdu. Tačiau aš dirbu šiek tiek kitaip. Man svarbu, kad aktoriai prasidėjus repeticijoms atmintinai mokėtų savo tekstus – kitaip dirbti aš negaliu. Kuriu pasaulį, kuriuo žaviuosi, pakviečiu juos būti to pasaulio dalimi. Jei personažas dėvi didžiulį storulio kostiumą, ar peruką, ar ypatingą grimą, tai lemia vaidybą, personažo judesį. Atsiranda aktorių, kurie ima kovoti, nesupranta tokios darbo specifikos. Tai nėra smagu, bet jei pavyksta suprasti personažą, pradėti juo gyventi ir dar įdėti dalelę savęs – įvyksta magija. To aš negaliu padaryti už juos. Esu tiek pat priklausomas nuo aktorių, kaip jie priklausomi nuo manęs. Visi į spektaklį turime įdėti savą sielą ir šviesą. Mano teatras veikia šitaip.
Kaip „atrakinti“ aktorius, nepasiduodančius jūsų kuriamam žaidimui?
Daug vaidinu pats, parodau kitiems. Mat esu be galo juokingas, aktoriams nelieka nieko kito, tik įsitraukti. Nenoriu jiems parodyti visko, tik stumteliu teisinga kryptimi. Visi giliai viduje mėgstame žaisti ir į mano kūrybinį procesą reikia ateiti atvira širdimi. Jei aktorius išleidžia pažaisti savo vidinį vaiką, jam pavyksta sukurti personažą.
Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamas kitose šalyse? Ar šalies kultūra daro įtaką kūrybiniam procesui?
Tas mane labai domina. Pasaulis keičiasi ir mano darbas pabandyti jį suprasti. Vilniuje susitikau su Ghoete instituto atstovais, jie man padovanojo keletą istorinių knygų – stengiuosi į šalį pažvelgti iš skirtingų pusių. Aš gimiau šalies rytinėje dalyje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Šiaip visose Baltijose šalyse jaučiuosi taip lyg žmonės savo rūsiuose slėptų sunkią istoriją. Įdomu ir juokinga, kiek daug amerikietiškos kultūros yra Lietuvoje. Noriu pabandyti šį jausmą perkelti ir ant scenos. Man patinka pjesėje kloti sluoksnius, atpažįstamus būtent toje kultūroje gyvenantiems žmonėms. Tai, ką žmonės atpažįsta, juos paliečia stipriausiai. Net jei ir nesupranti to sluoksnio iki galo, į jį nesąmoningai sureaguoja tavo kūnas ir veiksmas scenoje tampa daug asmeniškesnis.
Aktorių atranka spektakliui vyko kelias dienas. Kokį ispūdį jums paliko aktoriai?
Atranka baigėsi surinkus puikią spektaklio komandą. Jau buvau juos matęs video įrašuose, džiugu buvo pasimatyti gyvai – tai juk visai kitas jausmas. Aktoriai pasirodė tviri, žaismingi. Nekantrauju pradėti su jais dirbti ir viliuosi sukurti dar vieną glaudžią šeimą. Atsirinkti buvo sunku, nes aktorių daug ir jie puikūs. Be to, renkantis aktorius dar kilo daug klausimų – kokie bus personažai, kaip atrodys scena? Kartu su Julia turėjome tris itin intensyvias pasiruošimo dienas, ji vakarais vietoje tapydavo eskizus dekoracijoms, bandė realizuoti skirtingas idėjas. Galiausiai viskas susidėliojo savas vietas.
Kokias svarbiausias mintis, idėjas norite perteikti šiuo spektakliu?
Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje. Esu gėjus. Du kartus buvau Lietuvoje – atrodo, jog čia kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+. Man šis kultūrinis aspektas atrodo įdomus, to stipraus tradicinės šeimos paveikslo visuomenėje. Moteris, vyras, du vaikai. Šis paveikslas Vokietijoje gerokai išbluko per pastaruosius trisdešimt metų. Nors jis ir neišnyko, tačiau miestuose, kur gyvena visuomenės kultūrinis sluoksnis, jo beveik nebelikę. Žmonės apie tai daug kalba, diskutuoja, šia tema laikraščiai mirga. O tuomet atvažiuoji į Lietuvą ir nustembi – čia, rodos, nėra nei kitos rasės žmonių, nei atviros LGBTQ+ bendruomenės. Žinote, žmonės skirtingi ir įvairūs. Viskas. Net ir Lietuvoje teks įprasti prie įvairių žmonių. Štai kodėl įdomu turėti tokį šeimos paveikslą, kurį pjesėje nutapė Tennessee‘is Williamsas. Tame paveiksle viskas ne savo vietose – jis yra gėjus ir nenori to sakyti, jai tas nerūpi, nes ji tiesiog norisi turėti vaiką, kad gautų palikimą ir negyventų skurde, tėvas mano, kad liks gyventi amžinai, bet serga vėžiu. Šeimoje vyksta daug dalykų, apie kuriuos niekas iš tikrųjų nekalba.
Julia, pirmiausia jūs – menininkė, tapytoja. Ką jums gyvenime reiškia teatras?
Vieno atsakymo nėra – tai priklauso nuo mano nuotaikos. Kartais kai per daug užsibūnu teatre, pasiilgstu laiko savo studijoje. O kai teatre nebūnu, pasiilgstu jame esančių žmonių, veiksmo, net ir streso. Dirbdama teatre daug supratau apie vaidybos meną. Koks jausmas būti scenoje, kai į tave žiūri pilna salė žiūrovų? Kaip jie tave mato? Galbūt mane žavi ir akimirkos buvimas, kuris mene kartais yra labiau idealistiškas, egzistuojantis fone. Kurdama savo meną piešiu, darau video performansus, žaidžiu su kaukėmis. Taigi teatras, apskritai, turi įtakos mano darbui bei kaip aš jį pati pristatau.
Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad menas gimsta vien iš kūrybos – mažai kalbama apie sunkų darbą, kad menas įvyktų.
Savo viduje turime kūrybinę gyslą, meno kūrimo variklį. Tačiau dirbame be galo daug, taip esame pratę – jaučiu nerimą, kai nedirbu. Spektaklio kūrimas yra geras dalykas tuo, kad turi aiškią pabaigos datą, tikslą. Su Christianu kartu dirbame jau ilgą laiką ir turime panašų humoro jausmą – tai tikrai padeda, kai pasidaro sunku. Be to, puikiai pažįstame, jaučiame vienas kitą.
Su Christianu Weise spektaklius statėte didžiausiuose Vokietijos teatruose. Koks jausmas iš didžiulių teatro organizmų patekti į Vilniaus mažąjį teatrą?
Pirmiausia – man visuomet įdomu dirbti kitoje kultūrinėje aplinkoje, su kita kalba. Vilniaus mažojo teatro scena yra ypatinga ir unikali. Teatre jaučiamės labai šiltai priimti, tačiau keista justi alia esančio karo nuotaiką, Berlyne to nejaučiame taip stipriai.
Kokią žinutę spektaklyje perteiks jūsų kuriama scenografija?
Tai visada gana sunku nusakyti žodžiais. Pjesės „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ autorius Tennessee’is Williamsas paliko komentarų pektaklio scenografijai. Jis rašė, kad kambarys turi prikelti kai kuriuos vaiduoklius. Kad namai turi atrodyti lyg praūžus audrai, o scenografija atlieptų personažų psichologinę būseną, santykių baigtį. Kai tapau scenoje, užfiksuoju momentą, būseną – tai kuria naują realybę. Tuomet pieštas krėslas, lova, daiktai atgyja ir netikra tampa realu. Mano tikslas rankomis tapant spektaklio dekoracijas – kad jos ne tik blaškytų vaizdą, bet ir kad po jomis slypėtų jausmas.
Trumpai apie spektaklį
Pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pasakojama apie JAV pietuose gyvenantį plantacijos savininką Tėtušį, su visa šeima švenčiantį savo gimtadienį. Tėtušis mirtinai serga, bet to dar nežino. Todėl tarp jo palikuonių prasideda kova dėl palikimo. Kol sūnus Guperis, jo žmona Mėjė ir išlepinti vaikai prieš Tėtušį vaidina laimingą šeimą, Megė bando įtikinti savo alkoholiką vyrą Briką dalyvauti grumtynėse dėl Tėtušio aukso puodų. Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai.
Premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti spalio 3, 4, 5 d. ir lapkričio 26, 27 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre. Bilietai platinami bilietai.lt ir teatro kasoje.
Parengta Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui bendradarbiaujant su Lietuvos Goethe'ės institutu, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Christianai, kiekvienam kūrėjui būdingas savitas braižas. Kaip susiformavo jūsiškis?
Ernsto Buscho ramos meno akademijoje Berlyne studijavau vaidybą, tačiau mane visuomet supo lėlių teatras. Lėlės ir objektai tarytum įaugo į mane, paliko gilų įspaudą sieloje, o į mane supančią aplinką kūryboje išmokau žiūrėti lyg iš šono. Nedirbu pagal tradicinę teatro sistemą, kurdamas stebiu pasaulį ir visus jo sluoksnius. Taip susibūrė aktorių ir režisierių grupė, su kuriais dešimt metų kūrėme lėlių teatrą – aš buvau vienas iš lėlininkų. Spektaklius kūrėme kartu, mūsų trupė buvo demokratinė. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad teatras turi turėti bent kiek hierarchijos. Aktorius neturėtų ieškoti sprendimų stovėdamas ant scenos. Tai turi daryti režisierius, stebintis procesą iš šalies. Esminis dalykas yra kūrybinės komandos pasitikėjimas vieni kitais. Man reikia pasitikėjimo žmonėmis, su kuriais dirbu. Štai kodėl aš visada dirbu su ta pačia komanda, kuriu panašią šeimą, kokioje praleidau kūrybos dešimtmetį. Mes netgi turėjome teatrą Frankfurte, tačiau jam užsidarius supratau, kad nenoriu eiti į kitą teatrą ir skųstis sėdint valgykloje. Ne, man atėjo metas persėsti į režisieriaus kėdę! Pasaulį stebiu per atstumą, vertinu jį. Pastebiu pasaulio komediją – viskas čia gali būti juokinga, ar tai kelionė traukiniu, ar šeimos santykiai, žmonių tragedijos. Galų gale, viskas yra juokinga. Būtent dėl to man patinka kurti pagal didžiuosius, klasikinius kūrinius kitokiu, savitu kampu.
Ar kada esate pajautęs, kad žmonės humorą teatre vertina nerimtai, lyg komedijos forma užgožtų pjesės esmę ir prasmę?
Tai žinoma. Žmonės turi lūkesčių – tiek žiūrovai, tiek kritikai. Bus įdomu pamatyti lietuvių kritikų reakcijas. Jums puikiai pažįstamas ir žinomas natūralistinis teatras, klasikinės pjesės. Tai, ką su Tennessee‘io Williamso pjese kursiu aš, bus kažkas labai kitokio. Tiek vaizdu, tiek turiniu. Belieka tikėtis, kad kritikams patiks. Vokietijoje mano spektakliai surenka pilnas sales. Žiūrovai – ne kritikai. Kartais jie sako – „Dieve, tai taip juokinga“. Tai neturėtų būti taip juokinga ir aš išvis nežinau, kas tai, taigi jie kartais jaučiasi lyg įžeisti, tarsi nepateisinau jų lūkesčių.
Tačiau žmonės dabar apskritai labai lengvai įsižeidžia. Ar tai dėl padidėjusio žmonijos egocentriškumo?
Tikrai taip. Be to, žmonės nėra atviri. Kartą Vokietijoje teatro technikai pasakė – tu esi teatro Timas Burtonas. Man patiko šis palyginimas. Burtonas – taip pat lėlininkas, jo sukurti personažai yra komiški ir jis sugeba filmuose sukurti vis kitą naują pasaulį. Aš darau tą patį. Džiaugiuosi kaskart dirbdamas su dailininke Julija Oschsatz, ji savo rankomis tapo scenografiją mano spektakliams. Kiekvienas paveikslas scenoje kalba, kuria pasaulį prie kurio prisijungia aktoriai. Man neįdomu lipdyti spektaklį iš aktorių tuščioje scenoje. Nesakau, kad tai blogai, jokiu būdu. Tačiau aš dirbu šiek tiek kitaip. Man svarbu, kad aktoriai prasidėjus repeticijoms atmintinai mokėtų savo tekstus – kitaip dirbti aš negaliu. Kuriu pasaulį, kuriuo žaviuosi, pakviečiu juos būti to pasaulio dalimi. Jei personažas dėvi didžiulį storulio kostiumą, ar peruką, ar ypatingą grimą, tai lemia vaidybą, personažo judesį. Atsiranda aktorių, kurie ima kovoti, nesupranta tokios darbo specifikos. Tai nėra smagu, bet jei pavyksta suprasti personažą, pradėti juo gyventi ir dar įdėti dalelę savęs – įvyksta magija. To aš negaliu padaryti už juos. Esu tiek pat priklausomas nuo aktorių, kaip jie priklausomi nuo manęs. Visi į spektaklį turime įdėti savą sielą ir šviesą. Mano teatras veikia šitaip.
Kaip „atrakinti“ aktorius, nepasiduodančius jūsų kuriamam žaidimui?
Daug vaidinu pats, parodau kitiems. Mat esu be galo juokingas, aktoriams nelieka nieko kito, tik įsitraukti. Nenoriu jiems parodyti visko, tik stumteliu teisinga kryptimi. Visi giliai viduje mėgstame žaisti ir į mano kūrybinį procesą reikia ateiti atvira širdimi. Jei aktorius išleidžia pažaisti savo vidinį vaiką, jam pavyksta sukurti personažą.
Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamas kitose šalyse? Ar šalies kultūra daro įtaką kūrybiniam procesui?
Tas mane labai domina. Pasaulis keičiasi ir mano darbas pabandyti jį suprasti. Vilniuje susitikau su Ghoete instituto atstovais, jie man padovanojo keletą istorinių knygų – stengiuosi į šalį pažvelgti iš skirtingų pusių. Aš gimiau šalies rytinėje dalyje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Šiaip visose Baltijose šalyse jaučiuosi taip lyg žmonės savo rūsiuose slėptų sunkią istoriją. Įdomu ir juokinga, kiek daug amerikietiškos kultūros yra Lietuvoje. Noriu pabandyti šį jausmą perkelti ir ant scenos. Man patinka pjesėje kloti sluoksnius, atpažįstamus būtent toje kultūroje gyvenantiems žmonėms. Tai, ką žmonės atpažįsta, juos paliečia stipriausiai. Net jei ir nesupranti to sluoksnio iki galo, į jį nesąmoningai sureaguoja tavo kūnas ir veiksmas scenoje tampa daug asmeniškesnis.
Aktorių atranka spektakliui vyko kelias dienas. Kokį ispūdį jums paliko aktoriai?
Atranka baigėsi surinkus puikią spektaklio komandą. Jau buvau juos matęs video įrašuose, džiugu buvo pasimatyti gyvai – tai juk visai kitas jausmas. Aktoriai pasirodė tviri, žaismingi. Nekantrauju pradėti su jais dirbti ir viliuosi sukurti dar vieną glaudžią šeimą. Atsirinkti buvo sunku, nes aktorių daug ir jie puikūs. Be to, renkantis aktorius dar kilo daug klausimų – kokie bus personažai, kaip atrodys scena? Kartu su Julia turėjome tris itin intensyvias pasiruošimo dienas, ji vakarais vietoje tapydavo eskizus dekoracijoms, bandė realizuoti skirtingas idėjas. Galiausiai viskas susidėliojo savas vietas.
Kokias svarbiausias mintis, idėjas norite perteikti šiuo spektakliu?
Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje. Esu gėjus. Du kartus buvau Lietuvoje – atrodo, jog čia kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+. Man šis kultūrinis aspektas atrodo įdomus, to stipraus tradicinės šeimos paveikslo visuomenėje. Moteris, vyras, du vaikai. Šis paveikslas Vokietijoje gerokai išbluko per pastaruosius trisdešimt metų. Nors jis ir neišnyko, tačiau miestuose, kur gyvena visuomenės kultūrinis sluoksnis, jo beveik nebelikę. Žmonės apie tai daug kalba, diskutuoja, šia tema laikraščiai mirga. O tuomet atvažiuoji į Lietuvą ir nustembi – čia, rodos, nėra nei kitos rasės žmonių, nei atviros LGBTQ+ bendruomenės. Žinote, žmonės skirtingi ir įvairūs. Viskas. Net ir Lietuvoje teks įprasti prie įvairių žmonių. Štai kodėl įdomu turėti tokį šeimos paveikslą, kurį pjesėje nutapė Tennessee‘is Williamsas. Tame paveiksle viskas ne savo vietose – jis yra gėjus ir nenori to sakyti, jai tas nerūpi, nes ji tiesiog norisi turėti vaiką, kad gautų palikimą ir negyventų skurde, tėvas mano, kad liks gyventi amžinai, bet serga vėžiu. Šeimoje vyksta daug dalykų, apie kuriuos niekas iš tikrųjų nekalba.
Julia, pirmiausia jūs – menininkė, tapytoja. Ką jums gyvenime reiškia teatras?
Vieno atsakymo nėra – tai priklauso nuo mano nuotaikos. Kartais kai per daug užsibūnu teatre, pasiilgstu laiko savo studijoje. O kai teatre nebūnu, pasiilgstu jame esančių žmonių, veiksmo, net ir streso. Dirbdama teatre daug supratau apie vaidybos meną. Koks jausmas būti scenoje, kai į tave žiūri pilna salė žiūrovų? Kaip jie tave mato? Galbūt mane žavi ir akimirkos buvimas, kuris mene kartais yra labiau idealistiškas, egzistuojantis fone. Kurdama savo meną piešiu, darau video performansus, žaidžiu su kaukėmis. Taigi teatras, apskritai, turi įtakos mano darbui bei kaip aš jį pati pristatau.
Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad menas gimsta vien iš kūrybos – mažai kalbama apie sunkų darbą, kad menas įvyktų.
Savo viduje turime kūrybinę gyslą, meno kūrimo variklį. Tačiau dirbame be galo daug, taip esame pratę – jaučiu nerimą, kai nedirbu. Spektaklio kūrimas yra geras dalykas tuo, kad turi aiškią pabaigos datą, tikslą. Su Christianu kartu dirbame jau ilgą laiką ir turime panašų humoro jausmą – tai tikrai padeda, kai pasidaro sunku. Be to, puikiai pažįstame, jaučiame vienas kitą.
Su Christianu Weise spektaklius statėte didžiausiuose Vokietijos teatruose. Koks jausmas iš didžiulių teatro organizmų patekti į Vilniaus mažąjį teatrą?
Pirmiausia – man visuomet įdomu dirbti kitoje kultūrinėje aplinkoje, su kita kalba. Vilniaus mažojo teatro scena yra ypatinga ir unikali. Teatre jaučiamės labai šiltai priimti, tačiau keista justi alia esančio karo nuotaiką, Berlyne to nejaučiame taip stipriai.
Kokią žinutę spektaklyje perteiks jūsų kuriama scenografija?
Tai visada gana sunku nusakyti žodžiais. Pjesės „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ autorius Tennessee’is Williamsas paliko komentarų pektaklio scenografijai. Jis rašė, kad kambarys turi prikelti kai kuriuos vaiduoklius. Kad namai turi atrodyti lyg praūžus audrai, o scenografija atlieptų personažų psichologinę būseną, santykių baigtį. Kai tapau scenoje, užfiksuoju momentą, būseną – tai kuria naują realybę. Tuomet pieštas krėslas, lova, daiktai atgyja ir netikra tampa realu. Mano tikslas rankomis tapant spektaklio dekoracijas – kad jos ne tik blaškytų vaizdą, bet ir kad po jomis slypėtų jausmas.
Trumpai apie spektaklį
Pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pasakojama apie JAV pietuose gyvenantį plantacijos savininką Tėtušį, su visa šeima švenčiantį savo gimtadienį. Tėtušis mirtinai serga, bet to dar nežino. Todėl tarp jo palikuonių prasideda kova dėl palikimo. Kol sūnus Guperis, jo žmona Mėjė ir išlepinti vaikai prieš Tėtušį vaidina laimingą šeimą, Megė bando įtikinti savo alkoholiką vyrą Briką dalyvauti grumtynėse dėl Tėtušio aukso puodų. Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai.
Premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti spalio 3, 4, 5 d. ir lapkričio 26, 27 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre. Bilietai platinami bilietai.lt ir teatro kasoje.
Parengta Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui bendradarbiaujant su Lietuvos Goethe'ės institutu, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Paieška nedavė rezultatų