Roger Vitrac. VIKTORAS, ARBA VAIKAI VALDŽIOJE, rež. Gintaras VARNAS

VAIDINA

Spektakliu „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ režisierius Gintaras Varnas siekia tęsti seniai pradėtą siurrealistinio teatro ciklą (Federico García Lorca’os „Jei praeitų penkeri metai“, „Publika“, „Sombras“, Guillaume’o Apollinaire’o „Teiresijo krūtys“ ir kt.). Didžiausia režisūrine inspiracija tapo kūrinyje atsispindinti visuomenės kritika. Anot režisieriaus, tai galėtų būti lyg savotiška Aldouso Huxley „Puikaus naujo pasaulio“ kamerinė variacija.

Režisierius pasisako prieš primityvinimą ir sušiuolaikinimą teatre bei savo spektakliu kelia klausimą, ar mažas žmogus neturi teisės sugriauti vyraujančios stereotipinės nusistovėjusios visuomenės santvarkos. Jo teigimu, tai šmaikšti XX a. trečiojo dešimtmečio satyrinė parabolė apie šeimą ir tėvų sukurtą melagingą ir veidmainišką, bailų ir miesčionišką „gerovės“ pasaulį, kurį su malonumu griauna maištaujantys maži anarchistai, nihilistai, chuliganai vaikai, todėl reikia manyti, kad šiandien, XXI a. trečiajame dešimtmetyje, ji turėtų suskambėti naujai.

Roger Vitrac (1899–1952) – prancūzų rašytojas siurrealistas, dramaturgas ir poetas. Pinsake gimęs kūrėjas 1910 m. persikėlė į Paryžių. 1922–1928 m. dalyvavo siurrealistų veikloje, paskelbė dadaizmo manifestą, leido žurnalą „Aventure“ ir prisidėjo prie pirmųjų „La Révolution Surréaliste“ leidimų.

Pamažu atsiskyrę nuo grupės su Antoninu Artaud, kartu jie 1926 m. įkūrė Alfredo Jarry teatrą, kur parašė keletą svarbiausių savo siurrealistinių pjesių. Spektaklis „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ buvo antrasis Vitraco ir Artaud darbas. Jo premjera įvyko Paryžiuje, teatre „Comédie des Champs-Elysées“, 1928 metų gruodžio 24 d., Kalėdų išvakarėse.

Kurdami šį spektaklį, Artaud ir Vitracas svajojo apie virtualios realybės teatrą, besipriešinantį banaliai linijinio, pasakojančio vakarietiško teatro tradicijai. Spektaklyje rodoma fantasmagoriška Viktoro, Polio ir Emili Pomelių dvimetrinio sūnaus, devintojo gimtadienio šventė. Per visus tris veiksmus provokuojančios scenos keitė viena kitą ir patvirtino Artaud manifesto teiginius: „Žiūrovai, atėję į mūsų teatrą, pajus, kad dalyvauja tikrame veiksme, kuriame veikia ne tik protas, bet ir jausmai bei kūnas. Nuo šiol jie eis į teatrą kaip pas chirurgą ar dantų gydytoją – su tokia pačia nuotaika; žinoma, jie nemirs, bet teatras yra rimtas reikalas, ir jie neišeis iš jo sveiki... Jie turi žinoti, kad mes galime priversti juos verkti“.

Siurrealistinė pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – absurdo teatrui artima satyra, išjuokianti buržuazijos konformizmą, kalbos klišes, kuriomis maskuojama slapta neapykanta ir žiaurumas. Kūrinys ironiškai griovė vyraujantį stereotipinį požiūrį į santuoką, religiją, logikai prieštaraujančią tariamą tvarką, nukreiptą prieš miesčioniškos viduriniosios klasės, šeimos instituto ar sociumo bendrąja prasme, moralę.