VMT eskizas | KANTAS. Režisierius O.Koršunovas. Pjesės autorius M.Ivaškevičius
T 2024-11-20 18:30
23.06 - 27.00
Vienos dalies eskizas-skaitymai kartu su publikos pamiltais aktoriais
2024-aisiais minimos 300-osios vokiečių klasikinės filosofijos pradininko Imanuelio Kanto (1724-1804) gimimo metinės. Šios sukakties proga Vilniaus mažasis teatras kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu kviečia žiūrovus į dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizą-skaitymus, kuriuose dalyvauja gausus būrys publikos pamiltų aktorių.
Režisierius – Oskaras Koršunovas
Pjesės autorius – Marius Ivaškevičiaus
Dramaturgas – Marius Ivaškevičius
Šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis
Choreografė – Vesta Grabštaitė
Muziką parinko garso režisierė Kristina Juškevičiūtė
Vaidina:
Kirilas Glušajevas, Ramūnas Cicėnas, Audrius Bružas, Jokūbas Bareikis, Mantas Vaitiekūnas, Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Ilona Kvietkutė.
Kūrinio veiksmas vyksta pačioje XVIII amžiaus pabaigoje, kartu tai – ir visos epochos pabaiga. Netrukus nugriaudės Didžioji Prancūzijos revoliucija, negrįžtamai pakeisianti šį lėtą, santūrų, perukų ir dirbtinių apgamų, slepiančių sifilio ženklus ant veido, pasaulį. Pjesės herojai pasąmonėje jaučia ne tik pabaigos artėjimą, bet ir kažko naujo pradžią: tai labai susišaukia su šiandienos pasauliu – tuo jausmu, jog gyvename ant epochų slenksčio, kai netrukus užgims kažin kas nauja ir mums dar nepažinta.
„Kanto“ herojai, lygiai kaip ir mes, patiria pražūtingus klimato pokyčius, apie kuriuos nieko nežino, nors jaučia jų mistinius padarinius – Islandijoje veržiasi ugnikalnis ir visoje Šiaurės Europoje sninga pelenais, kurie nuodija žemės ūkio produkciją. Žmonės miršta, bet neaišku nuo ko. Ir tai tas momentas, kai žmogus, pasijutęs visatos valdovu, nuleidžiamas ant žemės ir parodomas jo menkumas prieš gamtos jėgas.
„Pjesė „Kantas“ – labai atvira idėjoms, ji savaip beketiška, primena egzistencialistų, absurdistų kūrybą. Čia yra ryškaus humoro, netgi – juodo. Iš tikrųjų ši pjesė gvildena laiko temą, laiko nebuvimą, pačių jo ribų peržengimą. Ji neturi akivaizdaus socialinio, visuomeninio aktualumo – tai jau savaime tampa įdomu ir netikėtai originalu. Būtent savo neaktualumu ji staiga tampa labai aktuali. Pjesė itin muzikali, atmosferiška, ir, kaip būdinga visoms M. Ivaškevičiaus pjesėms, jas skaityti yra viena, bet visai kas kita – jas vaidinti. Skaitant viskas atrodo keista ir organiška, apgalvota, perėjus prie vaidybos staiga supranti, kad aktoriams čia yra labai daug ką veikti“, – sako režisierius Oskaras Koršunovas.
Renginiai
Paieška nedavė rezultatų