Birutė Mar - LEDO VAIKAI | Vienos dalies spektaklis pagal 1941-1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire, autorės tėvų prisiminimus (Solo Teatras)

Vienos dalies spektaklis pagal 1941-1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire, autorės tėvų prisiminimus (Solo Teatras)

Pjesės autorė, režisierė ir atlikėja – Birutė Mar

Kompozitorius – Antanas Kučinskas

Scenografė – Kristina Norvilaitė

Kostiumų dailininkė – Indrė Pačėsaitė,

Videodailininkas – Karolis Bratkauskas,

Režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė

Pjesėje panaudoti autentiški tremtinių eilėraščių fragmentai, motyvai iš D. Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ bei E.Gudonytės „Karta nuo Sibiro“
Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio, KGB muziejų rinkinių, šeimos archyvo ir tremtinio G.Martynaičio piešiniai.
Chorinės muzikos kūrinius atliko choras „AIDIJA“

Spektaklis sukurtas ir rodytas (2015-2023.05 mėn.) LNDT mažojoje scenoje. Nuo 2023 m. rudens – atnaujintas Solo teatro spektaklis.

Spektaklio trukmė – 1 val. 20 min.

Birutė Mar:

1939-siais Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, 1940-ųjų birželį į Lietuvą įriedėjo sovietų tankai, prasidėjo SSSR okupacija. 1941 lemtingą birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių – šviesuolių, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų. Su šeimomis tą dieną buvo išvežti ir mano mažamečiai tėvai. Jiems likimas lėmė augti vienoje jurtoje, lediniame Laptevų jūros iškyšulyje.

Tik 1998 metais Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, nutarimą ir įstatymą, kuris teisiškai apibūdino sovietinius trėmimus: „okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savo – okupantės – teritoriją yra vienas sunkiausių karo nusikaltimų“. Bet anuomet tai buvo net vadinta „humaniška akcija“, tautos valymu, „siekiant nuslopinti išnaudotojų klasės pasipriešinimą“.

Mintis sukurti šį spektaklį kilo seniai, ji brendo iš lėto, po truputį vis daugiau sužinant apie tremtį. Mano tėvų vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte, jie užaugo Sibire, prie Laptevų jūros, tačiau niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga, uždrausta, tabu. Tikriausiai saugojo savo vaikus nuo tos patirties, laikė tai giliausiame atminties dugne. Tik po 1991-jų, kuomet atsirado tremtinių prisiminimų publikacijos, sužinojau ir apie savo tėvų gyvenimą ten… Rumšiškių buities muziejuje tuomet buvo pastatyta jurta- „nacionalinis“ lietuviškas namas, kokiame tūkstančiai lietuvių gyveno Sibire. Tuomet savo akimis pamačiau, kokie buvo mano tėvų vaikystės namai…

Senelių ir tėvų, o taip pat ir tūkstančių lietuvių skausmas liko giliai, neišsakytas. Ėmiau galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą – skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mus vėl atplėš nuo savo žemės, namų, istorijos?

Sakoma, kai darsyk išgyveni, išpasakoji tai, kas labiausiai slegia – palengvėja. Nebelieka baimės ir lyg pabaisa viduje tūnančio siaubo. Todėl norisi apie tai prabilti garsiai, teatro scenoje – pakelti atminties „velėną“ ir papasakoti apie tai jau kitai kartai – kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti jau tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, pravesti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.

Taip pat, noriu pati scenoje išgyventi savo tėvų patirtis, taip juos giliau pažinti ir suprasti, atjausti ir galbūt – išlaisvinti. Šį spektaklį skiriu jiems ir visiems, patyrusiems nepelnytą skaudžią lemtį.

Į pjesės herojės – tremtyje užaugusios mergaitės – paveikslą sudėjau savo mamos ir kitų „Ledo vaikų“ prisiminimų nuotrupas, detales, patirtis. Vaiko akimis pasaulis dar nepažeistas, nepažįstantis mirties, prievartos, praradimų skausmo; su nuostabių šiaurės pašvaisčių grožiu, stebuklingomis Kalėdomis jurtoje, iš pagaliukų pasigaminus eglutę ir ją papuošus popieriniais saldainiais; su svajone atrasti raudoną bumbuliuką, kuris kelionėje nutrūko nuo mergaitės suknelės ir nuriedėjo ant bėgių… Man labai graži ši mamos prisiminimų detalė: tik „bumpt“ ant bėgių – suknelės bumbuliukas, kažkieno gyvenimas, daugybės Lietuvos žmonių likimas…