Laura Kutkaitė ir aktoriai. TEIRESIJO KRŪTIS, rež. Laura KUTKAITĖ

G. Apollinaire‘o kūrinyje mėlynveidė figūra Tereza maištauja prieš savo vyrą. Jai užželia barzda, ūsai ir ji šaukia apie tai, kokia vyriška jaučiasi. Tereza tampa Teiresiju (graikų mituose – aklo pranašo figūra), todėl Terezos vyras nusprendžia pats gimdyti vaikus, o kūrinio pabaigoje Tereza grįžta pas tą, nuo kurio bėgo.

„Skaitant pjesę, mane stipriai paveikė du dalykai: moters vaizdavimas kaip stiprios tik jai esant vyru, moters prilyginimas jos gimdai, ir turbūt stipriau už viską – Terezos grįžimas pas savo vyrą. Noriu žiūrovus panardinti į kaleidoskopišką, asociacijų principu sukurtą choreografinį sapną. Mane domina spektaklio kaip scenos eilėraščio kūrimas. Noriu dar kartą grąžinti Terezą pas Vyrą, sutikti vyresnę Terezą ir jos klausti: ar ji dėl šio žingsnio apgailestautų, ar jo gailėtųsi? Tai tampa beveik neįveikiamu retoriniu klausimu, susijusiu su žmonių įsitikinimais, primestais socialiniais konstruktais, susijusiu su taip stipriai įsikerojusiomis moteriškumo ir vyriškumo sampratomis. Dėl ryškios feministinės pozicijos mano spektakliai panašūs į manifestus, tačiau juose visuomet glūdi ašara. Šio kūrinio epicentre – labai didžiulė abejonė pačiu manifestavimu. Šiuo spektakliu aš ne teigiu, o abejoju. Todėl pirmą kartą jaučiu viltį.

Noriu, kad „Teiresijo krūtis“ (be gailesčio amputuoju vieną krūtį Apollinaire‘ui) būtų dialogas lytiškumo, disidentinio seksualumo, teisės į savo kūną klausimais. Nuolat turime kovoti už teisę į savo pačių kūnus, nes jie turi ir viešą plotmę. Kūnas, kaip radikaliausia mūsų šiuolaikybės forma teatre ir už jo ribų, yra socialinis šiandienos reiškinys, karo laukas. Spektaklyje jis tampa pagrindine erdve mums kelti klausimus pasitelkiant negailestingą karo metaforą“, – sako režisierė Laura Kutkaitė.