LNDT | Shaffer. EQUUS, rež. Jokūbas BRAZYS
|
Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
Vaizdo projekcijų dizaineriai — Vilius VILUTIS, Martynas UNGURYS
Prodiuserė — Rugilė PUKŠTYTĖ
Scenografės asistentė — Augustė SMALIUKAITĖ
VAIDINA
Jojimo menas – pasitelkus pažangius jojimo metodus plėsti įgimtas arklio atletines savybes. Skatinti jo norą šias savybes demonstruoti. Aukščiausias lygis pasiekiamas tuomet, kai žirgas nesipriešindamas tuoj pat paklūsta net pačioms švelniausioms raitelio komandoms, tačiau išlieka atsipalaidavęs ir, atrodytų, dirba be pastangų.
Septyniolikmetis Alanas Strengas išduria šešiems arkliams akis.
Jojimo menas – arklio kailis turi būti itin švarus, kelis kartus išvalytas, kartais netgi blizginamas įvairiomis priemonėmis. Valomos ir matomos šnervių, ausų vietos. Kanopos dažniausiai juodinamos. Raitelis dėvi specialias baltas jojimo kelnės, katiliuką. Segimas diržas, vilkimi balti marškiniai paaukštintu kaklu. Pirštinės turi būti baltos, švarkas – juodas.
Septyniolikmetis Alanas Strengas išduria šešiems arkliams akis.
Mėgindamas suprasti Alano obsesijas, į ištvirkusią, siaubingą vaikino pasąmonę tarsi į detektyvinę odisėją leidžiasi psichiatras Martinas Daisartas. Profesinę menopauzę pasiekęs daktaras nusivylimą gyvenimu slapsto antikinės Graikijos meno albumų puslapiuose ir desperatiškai ieško išsigelbėjimo iš savo paties susikurtos rutinos. Tačiau jo suvokimas apie sveiką protą, normalumą, kas teisinga, o kas ne, griūna kai jis supranta, kad pasąmonė, kuri turi būti patiesta ant tokių sąvokų skrodimo stalo, yra jo paties. Įžengęs į Alano beprotybės labirintą, psichiatras pasiklysta savo paties baimių ir košmarų akligatvyje.
Alano sielą griauna tiek institucionalizuotos religijos neadekvatumas, tiek religingumo (kaip mentalinės ir dvasinės išraiškos formos) trūkumas. Jis gyvena tuštumoje, kurioje aidi nuvilti troškimai ir beformės šmėklos. Jį kankina žinojimas apie tai, ko jis negali išsiaiškinti, nes nesugeba net pradėti tyrinėti tikrovės, kuriai jis ir taip nepriklauso.
Nėra jokios išeities, nėra kito pasirinkimo, tik sukurti savo dievybę – Equus, arklį, archetipinį žvėrį, kuris išlaisvina ryjantį gyvenimo geismą. Tačiau dievybėms privaloma aukoti. O kai pritrūksta aukų – turi arba pasiaukoti pats arba paskersti dievybę ant jos aukuro.
Šį kūrinį britų dramaturgas Peter Shaffer parašė 1973 metais, nugirdęs istoriją apie vaikiną, kuris mažame Rytų Anglijos miestelyje Safolke suluošino šešis žirgus. Rašytojas, taip niekad ir nesužinojęs tikrųjų įvykio aplinkybių, pasitelkė šį faktą savo istorijai ir išgalvojo motyvus, kurie galėjo priversti septyniolikmetį taip pasielgti. Peter Shaffer – garsus Didžiosios Britanijos autorius, dramaturgas ir scenaristas, pelnęs daug apdovanojimų (tarp jų – „Oskarą“, „Auksinį gaublį“ ir „Tony“), taip pat gavęs ne vieno universiteto garbės daktaro laipsnį, jam suteiktas Didžiosios Britanijos garbės riterio titulas. Dramoje „Equus“ Shafferiui svarbios tikėjimo, visuomenės papročių, lūkesčių, normalumo ir pasipriešinimo viskam, kas įprasta bei konvenciška, temos. Šiame kūrinyje rašytojas dramatizuoja konfliktą tarp apoloniškų ir dionisiškų vertybių žmogaus gyvenime.
Pjesę „Equus“ savo pirmam spektakliui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirinkęs režisierius Jokūbas Brazys sutelkia dėmesį į akistatą su savuoju Dievu. Žiūrovas kaip detektyvas kviečiamas leistis į kelionę po Alano pasąmonę, siekiant sužinoti jo poelgio motyvus, normalumo kainą ir kartu su juo stotis akistaton su savo dievybėmis.